Thursday, November 10, 2011

Bildantys ratai ir mintys

Bildantys traukinio ratai ir pieniška kava. Bėgantys vagonai ir mintys. Galiausiai prisėdu drauge su rudu cukrumi gerai išmaišyti savo neištirpstančius rupius jausmus.

Ryt vaikščiosiu prisiminimų alėja. Kadais Euroclass'as Silkeborgo Hojskole mano horizontuose įrašė naujų svajonių, koridoriuose ir klasėse įspausti įvairialypiai išgyvenimai. Šįkart išdrįsau juos iš senos kartono dėžės iškrapštyti, išvėdinti ir gal kokį naują šilko siūlą įsiūti. Bet tai ryt... Šiandien aš dar blaškausi savo pastarųjų dienų verpetuose.

Kaip maža mergaitė tyliai kaupiausi, kad galų gale išdrįsčiau ištarti 'mama tėti, iškeliauju'. Regis skaitiklyje jau prasisuko ne vienas tūkstantis mylių, bet šis iššūkis kelia šiurpą mano artimiausiems. Kita vertus, mano sraigės ar vėžlio amplua nebestebina dažnos brangios dūšios.

Nerimas ir mirties baimė gąsdina ne vieną. Aplenkti pavojų, netampyti Dievo už ūsų. O kita vertus, pasitikėti... Šie du kol kas nekošeriniai produktai nesusiderina viename patiekale. Vieni pažįstami nutrūktgalviškai palaiko idėją, artimesnieji bando nutiesti tvoras, apsaugusiančias mus nuo mūsų pačių naivumo.

Stefano mirtis manyje išgramdė paskutines išdidumo košės šaukštus, nurengė ir paliko sielą alkaną paprastumo. Jis drauge su gyvenimo vargo bei džiaugsmo nepatyrusia Patricijos siela įsipareigos angelavimo bent pusantrų metų truksiančiai dieninei tiek naktinei pamainai.

Kitas mano blogas tikiu bus kur kas praktiškesnis. Šiandien sau leidau pragrot keletą liūdnesnių ir filosofiškesnių akordų. Ek tie traukinio ratai...

Tuesday, October 11, 2011

Pasirengimo saulėtekis


'Good luck on your adventure!' (sėkmės jūs
ų nuotyky!) Alastair Humphreys parašas nugulė mano kiek apleisto, bet labai branginamo Paulo Coehlo citatomis išmarginto dienoraščio pirmąjame puslapyje. Širdis spirgėjo. Juk šio keliautojo dviračiu aplink pasaulį ir pėsčiomis per Indiją nuotykiai pasėjo tą mūsų neramybės sėklą, o dabar gausiai palaistė. Įtarėm, kad aštrios kritikos ar pašaipų adatos dar tik lūkuriavo mūsų plano it vudu lėlės. Laimei, Niukastlio lietuviškieji piliečiai tik skatino mus vis dar šviežiam apsisprendimui.

Žinoma, pasiklausius Humfrio
keturiasdešimtūkstantinės kelionės įspūdžių, mūsiškis nuotykis it kūdikis kažkur prunšteli. Nuriję kuklybės gumulą gerklėje, pliaukštelim vienas kitam per petį. Tai - MŪSŲ iššūkis. Manau, kad tai yra svarbiausia...

Po truputį ruošos darbai įgauna pagreitį. Karolis - organizuotas žmogus, iškart įtaisė įrankėlį, padėsiantį mums tvarkingai sumegzti visas gijas: vizos, vakcinos, biudžetas, draudimas. Regis trejų mėnesių, jau dabar spėriai garuojančių, turėtų pakakti visiems rūpesčiams išrikiuoti...

Ant sienos puikuojasi slidaus paviršiaus žemėlapis, kuriuo nuvinguriavo juoda grubi linija. Jos vagą mes dar kreipsim, bet regis krantai po truputį įgauna šiokias tokias formas.

'Ko jūs ten važiuojat?' atsidūsta vienas po kito net ir ištikimiausieji. Taip, kelionės tikslas svarbus, ir ant Ramiojo vandenyno mes jį išrašėm. 'Apkeliauti pasaulį' storai apibraukė Karolis. Nei daug nei mažai. 'Apkeliauti ap-link pa-saulį' mūsų draugas ir ištikimas palaikytojas Justas pakartojo šį trižodį bent penkis kartus, kai jam pakuždėjau šią paslaptį. Taip, pirmas kartas nuskamba kur kas neįtikinamiau nei penktasis. Matyt prisireiks drąsos ir ryžto...

Ties pusiauju ant žemėlapio išsirikiavo mažesni uždaviniai: skleisti žinią apie Lietuvą, o Lietuvą šviesti apie pasaulį. Ties Peru dar spėjo įsiterpti mūsų asmeniniai tikslai. Aš visada smalsavau apie žmonėse glūdintį dvasingumą ir aikčioti ties kūrybos apraiškomis, Karoliui įdomus filosofinis pasaulio pažinimas. Dėl neišsenkančios meilės gamtai abu nesiginčijom. Matyt pavasarį ir vasarą užkoptos Didžiosios Britanijos aukščiausios Snowdon, Scafell pike ir Ben Nevis bei kitos Jorkšyro ir ežerų regiono aukštakalvės, ir Coast-to-coast (nuo jūros iki jūros) solo kelionė dviračiu atvedė į Kitą iššūkį. Gąsdinantį ir traukiantį savo paslaptimi bei nežinomais pavojais....



Šiandien bičiulio Rėjaus Baksterio sukurtos vertybių kortos išsirikiavo ant mano kilimo. 'Kokios mūsų komandos vertybės?' Gurkšnodami žalią arbatą ir krimsdami duoną su medumi mes po truputį sudėliojome bendrą kelioninių vertybių pasijansą:

taika, atvirumas, mokymasis, nuostaba, bendradarbiavimas, pagarba, ryžtingumas, laisvė, atsakomybė, drąsa.


Tikriausiai visa tai skamba naiviai... Ir jei ne Edinburgo kalnų filmo festivaly mus įkvėpę alpinistai Catherine Destivelle bei Andy Turner ir BASE šoklė Karina Hollekim, ultrabėgikė Fiona Rennie ir mūsų vedlys nuotykių ieškotojas Humfris, mes tikriausiai vis dar galvotume, kad gyvename kažkiokioj pasakoj išrašytoj ant žemėlapio. Kol kas juk tai tik pasaka...

Friday, September 30, 2011

Belaukiant atsakymo

'Teliko keturios valandos'... Kas gi tai palyginus su kelių savaičių tykiu laukimu, svajonių rauginimu ir vekavimu žiemai, kuri gali ir neateiti.

Ridenau bangomis savo nergangias mintis. Į mano brezentinių batukų galiukus jau sunkėsi vanduo, it vagis atsliūkinantis greitai ir ryžtingai. Mindžiukuoti pajūry atsakymo kur kas maloniau nei barškinti pieštuku rašomąjį stalą.

'Trys minutės!'. Sėdėjom ant kopos, ir nebesuprantu, ar vėjas drebuliu spaudžia man rankas, ar širdis veržiasi per krumplius...

'Ne!' - ne/reikiamas laiškas neatvažiavo. 'Taip!' - mes galutinai apsisprendžiam ilgai lauktai kelionei aplink pasaulį...