palikau dienorasti drauge su zieminiais obuoliais puti, o pati isejau kalbetis su fejomis... nea, fejos nusileido pas mane...
tulpes ilsisi ir kantriai laukia.. vaikai krykstauja mirkdami savo vaikysteje. cia jie is jos issilaksto daug greiciau...
nedristu spalvinti savo sielos iskylavimu zodziais. suvargsiu ir visos sventos minutes susirauksles...
prietaringieji nedristu sakyti...
o as sakau... laiminga... dabar....
No comments:
Post a Comment