is kasdienybes

Regis Lietuvoj gili ziema, pats isalas. O siandien pas mumi vejas blaskesi skersai isilgai ir bangos nebeistvere kedeno pakrante. Taigi, pavasaris ir pas mumi dar laukia uzgaveniu kovos. Chi, su lietuvem nutarem "kepsim blynu antradieni". Tai vienas is momentu, kada labai noreciau pabuti Rumsiskese, paselti ir uzkrimsti mamos keptu sirdiniu blynu…

Regis gyvenimas cia pamazele bando virsti rutina. Rytai parduoti hebraju kalbai. Mums tai – akivaizdus issukis. Issukis suprasti, nes visu darbuose velniskai reikia sios kalbos. Ir dar – zydai mano, kad si kalba skirta tik jiems. Girdi, tik jie gali ja moketi. Cha, niu mes dar paziuresim;)

Po pietu jau ipratau drozti i Menu centra. O jis man labiau ir labiau patinka. Ten veiklu kiek tik nori. Dabar dar ir pati isitrauksiu su savo idejom ir darbais. O tai daug idomiau. Nors ir stebet buvo nerealiai idomu! Bet daba dar ir pati galesiu si ta nuveikti.
Projektu vadybininkas uztiko mane fotografuojancia ir jau daba turiu uzduoti pristatyti visa menu centra. Dar pasiuliau keleta darytu ideju is Lietuvos + kazka naujo, ir ziu, susidomejo. Nu matysim – bet jauciu, kad vis labiau ir labiau isitvirtinu.
Ypac darbe – menu centre – sutinku nerealiai idomiu ir kurybingu zmoniu.

Taigi nera kada dykaduoniauti. Savaites eigoje vos spek suktis – vakarais ziu ir renginiu nemenkai. Kas smagiausia – mano sugyentiniai dirba skirtingose vietose, tai mes galim dalintis info ir pazintimis. Stai viena lietuve dirba su Andaluzijos orkestru, tai ziu ir mus isimeta I autobusa ir varom I koki Izraelio miesteli. O muzika – arabiskai zydiskai griebia uz sirdies. Vakar netiketai uzklydau I "Shalom Izreal" pop-folk koncerta. Kas kur zino kokia vieta, iskart informuoja ir droziam. Nesnaudziam. Ner ko…

Pries keleta savaiciu buvom istruke I Izraelio pati pieciausia taska – miesteli Eilata, apkabinta Egipto ir Jordano. Vien keliones autobusu butu pakake – vaziavom Negevo dykuma. Vaizdai – nerealus!!!!! Imanyciau, tai sokciau ir eiciau pasibludyt. Kur ne kur beduinu kaimeliai, ziu Negyvosios juros gabalelis kyso.

Pats miestukas – alia poilsinis nieko ypatingo – bent jau ne mums, apart to, kad ilsisi ant Raudonosios juros kranto. Taciau jei pabegus apie 15km, - Timna slenis. Is slenio kalnuose, primenanciuose Amerikos kanjonus, padarytas parkas. Pazymetas trekai, kuriais glai shiausti.
Butu lyg viskas ir nieko – vaizdai eilini karta nerealus, kopiam sen, kopiam ten. Vaziavom 5 sugyventiniai, bet 3 buvo isvyke anksciau, mes dvi lietuvaites kiek veliau. Nesakyciau sito fakto, jei nebutu neiprastos pabaigos. Nors kaip Jole pasakytu, su eva paprastai neiseina. Taigi, trumpai drutai – kai jau buvom praktiskai beveik prieje paskutini taska, mes… pasiklydom… dvi lietuvaites geltonplaukes melynakes. ir nejuokas. Sutemo. Kalnai kaip nebylus milzinai stukso. Kad butu nors zodi istare, kurion pusen eiti. Einam vienu keliu, kryzkele. Blogiausia, kad patikrinus kiekvienos kryzkeles kelia, sis veda aklikelin. Tai visa laime, kad vienas keliukas – pas seniuka. Tiesa sakant, pas ta seniuka mes ir anksciau buvom uzklyde, sis mums placiu mostu ir nurode, kur eit. O kad varge - nei vienas is jo pasiulytu variantu netiko… Taigi, po keliu valandu tamsoje blaskymosi ir absoliutaus beviltiskumo jausmo, grizom pas seniuka. Tai sis mus I masina (visa laime, kad jis mokejo anglu kalba, nebuvo absoliutus zydas, o arabas [mat per saba tikri zydai masinom nevazineja], ir nuveze iki pagrindinio kelio. Tai jau po to buvau pasiryzus tuos likusius 15km iki Eilato ir pesciom pareit. JUK ZINAI KUR EIT – tai svarbiausia! Bet laime ir cia padave ranka – kaip tycia Eilate koncertas, tai zmogu daug vaziavo ir vieni prigriebe mus ir pametejo. Dar taip nusikalus nebuvau…
Chi. Nu o kita diena – absoliutus pasyvas palyginus. Maudemes Raudonojam akvariume. Nu kaip kitaip gali vadint sia jura, kai plaukioji tarp zuvu – dryzuotu, ryskiaspalviu…

Taigi, neblanki kasdienybe pasviezinama dar margesniais kelioniniais ispudziais…

Sugyventiniai – istisas paradas idomybiu, kurias reikia atrast, priimt ir dziugaut. Visi kurybiski – pvz. dirbantys televizijoj fainucius klipukus suka, jakobas su downo sindromo vaikiukais per mena darbuojasi, viena andaluzijos orkestre. Tik kol kas viena lietuvaite nelabai patenkinta tuo ka daro. Bet kadangi turim atidirbta sistema "buk naglas!", tai tuoj ir jai pasiseks.

Regis tiek… Laukiu kitu nuotykiu!

nuotykiai eilate

Shalom. Su siuo pasisveikinimu kazkaip keistoka – jie visi vieni kitiems ramybes linki, taciau si salis tikrai nera pati ramiausia pasaulyje…;)

Keletas ispudziu…

Savaitgaliui sumasteme varyti I Eilata, prie Raudonosios juros. Juokiames – lyg varytumem I kokia nida ir palanga, tik kadangi asdode jura atsibodo, nutarem ja pakeisti. Eilatas – pieciausias Izraelio miestas tarp Jordano ir Egipto. Pats miestas – nieko ypatingo – pilna turistu, hoteliu, atrakcionu ir t.t., kas man – visiska nuobodybe. Bet… Mes nebutumem mes, jei neatrastumem kazka idomesnio- biski extrem, bet uztai verto.
Pati kelione autobsu i Eilata jau kiek reiskia – vaziavom Negevo dykuma. Akmenuotos klavos, visur rausva spalva, ziu issikisa kampas Juodosios juros, kur ne kur beduinu kaimeliai su besigananciais kupranugairiais. Nors miegot ir norejau – taip jau autobusuose buna – bet akys stacios. Kur gali praleist toki grozi.

Timna slenis. Kitaip galetumem pavadinti raudonuoju kanjonu ir t.t. I ten keliavom pasidaline keliomis grupemis – vieni kurie vaziavo truputi anksciau, ir mes dvi lietuves – vaziavom kiek veliau. Nebuciau sito sakius, jei ne sios ypatinga keliones atomazga. Kaip Jole pasakytu – su Eva paprastai neiseina.

Taigi, viena grupe – 3 savanoriukai – iskeliavo kiek anskciau – kokiom 2 valandom. Mes – praktiskai is paskos. Jie turi zemelapi – mes ne. Bet mes – merginos keliaujancios is akies ir patirties – tiesiog sekem nurodytus zenklus, nezinodamos, nei kiek laiko taip eisim, nei kokie atstumai. Vaizdu galima pasiziureti nuotraukose. Kvapa gniauzia. Einam visai susileide nuo tokio grozio. Ant kulminacinio kalno – ant kurio uzlipit reikejo daug jegu ir budrumo - nuleidom saule. Ir po truputi drozem iki paskuitnio tasko, kad iki visiskos tamsos galetumem pasiekti pagrindini kelia, vedanti namo. Pirmoji grupe savo kelione uzbaige ir patrauke namo, o mes dar vis savo kelia baiginejom. Kol atejom iki paskutinio tasko – dirbtinio kalnu ezero – buvo visai tamsu. Laimei, prie to ezero – beduinu uzeiga. Mes dieduko ir klausiam, kur pagrindinis kelias. Jis placiu mostu parode kelias puses. Mes ir patraukem ta kryptim. Primenu – aplink absoliuti tamsa, o mes kalnuose. Einam einam nurodytu keliu – atsimusem i privacia teritorija, kur jokio kelio tolyn nera. Gerai, pasukom i kita kelio puse. Einam einam, einam einam – posukis i vena puse, i kita. Aplink visiskai tamsu, tik aukstu kalnu seseliai baugiai stebi mus. Ziu – keliai issiskiria. I kuri dabar? Pasukom vienu - einam einam – duobe, praejimo nera, I kita puse – vel skardis. Sustojom ir nors bliauk. Pirma karta jauciausi tokioj beviltiskoj situacijoj. Ner kelio. Vilku kauk. Nueje gal jau nemenkai kilmetru – reik eit atgal pas ta dieduka. Bo iseities ner. Kalnai – jau siurpa kelia, jau meiles jiems jaustos diena, neber. Sakes. Kol sugrizom iki seniuko – ziurim viskas tuscia ramu. Velnias. Skambinam pirmai grupei – visu telefai nusproge. Helpless, hopeless. Sedi ir mastai, kaip cia toliau darius. Imanyciau, tai cia ir ant akmenu ismiegociau – tiek pavarge buvom. Juolab, kad zinojm, per saba – autobusai nevaziuoja, padorus zydai irgi masinom nevazineja. Tai ir nueje iki pagrindinio kelio, turesim dar 15km traukti pesciomis iki Eilato sugrizti iki savo vargano hosteliuko.

Pasniustinejom po ta beduino sodybele – vienam kamputy jis su zmona matyt jau miegojo. Pasoko dieduks, atejo iki musu, o mes ir sakom – kelias valandas klaidoziojom, bet kelio padoraus neradom. Tai jis mus I masina, ir nuveze iki vartu, nuo vartu susiskambino su draugu – iki pagrindinio kelio. ACIU DIEVUI. Bent jau kelia zinom, tai jau tie 15km mums buvo lyg koks isganymas. Bet – ziurim masinu nemazai vaziuoja. Ka gi – susitranzavom jauna seimike, tai jie ir I koncerta mus uzkviete. Bet mes jau jegu nebeturejom. Norejos tik namo, I hosteliuka.
Vis mastem, kodel tokia sitaucija mums. Matyt Viespats kazka norejo mums per tai pasakyt. Ir jau atrandu, kas ir kodel. Be nuotykiu neiseina. J

Kita diena buvo absoliuciai kitokia.. Ramiai sau plaukiojom Raudonojoj juroj, kuri tame mieste tikras popsas padarytas. Regis vos krastas jos tera, o didziuojamasi be galo. Bet uztai kas patiko – plaukiojom suriame vandenyje – tai ne pastangu issilaikyt nereik det. Tiesiog pluduriuoji sau ramiai ir tiek. Aplink zuvikes kaip akvariume – dryzuotos, oranzines. Ne kiekviena karta gali pabuvot tokio dydzio akvariume;)

Tokie tat nuotykiukai is Eilato.

Kiti ispudziai - To be continued…

daugiau nuotrauku http://www.eva-eilat.fotopic.net