Atrodo, kad jausčiau ją iki ilgiausios šaknies. Kaskart taip nutinka skaitant jos knygas. Paskutiniąją, kurią skaičiau 'Sapnų nublokšti' iš pradžių pažadėjau mėgautis po truputį, neskubant. Negalėjau atsitraukti. Taip ir likau siūbuoti hamake su ja tol, kol pabaigsiu.
Ji vis ieškojo tikėjimo. Ne, ji jame buvo, ji tik ieškojo formos. Drąsiai, nepabūgus atskleisti savo angelus ir demonus. Gyvenimo tėkmėje, o labiausiai pabaigoje suprato, kad net ne forma svarbiausia. Svarbiausia yra buvimas tikėjime, visai kaip Fromas kalbėjo savo 'Būti ar turėti'.
Dar neatradau kitos tokios drąsios ir stiprios rašytojos, kaskart iš naujo kviečiančios mane būti visiškai atvirai, be jokio sumeluoto 'dvasingumo kaukės', bet ieškoti tikrųjų formų.
Šis filmas kelionėje prieš pat Kalėdas, kai perkratau savo gyvenimą iki dugno. Tikiuosi, kad galėsime išvažiuoti į kokią Kosta Rikos fermą, kur per darbą ir buvimą su savimi, dar labiau galėsiu priartėti prie savęs ir giliausių savo klodų. Drąsiai, neapsimetinėjant...
