jau... taip keista... matyt brangius veidus.. džiaugtis... apkabinti galų gale...priglausti galvą prie Savų...
ir vis tik...
tarp žemės ir dangaus..
jaučiuos taip keistai.. taip norėčiau būti visa visutėle savim čia.. o dar negaliu.. dar kažkas nepaleidžia... išgyvenu tai labai aštriai.. nors juk visom keturiom jau remiu Lietuvos žemelę brangią...
jau...
Sunday, December 11, 2005
Tuesday, December 06, 2005
nelegale palestinoje
keletas sekundžių ir apsisprendiau. apsisprendziau nelikti jeruzalej, o su draugais anglais patraukti palestinon. izraelieciai tik peciais guzcioja, baugina... jiems tai - kelione pragaran, nezinomyben... taigis susokom taxi ir patraukem Hebrono link...
Miestas jei prasiziotu, tai galetu neuzsiciaupdamas pasakoti dar 4000 metu apie savo seniausio pasaulyje miesto istorijas... nemaniau, kad isvaziuojant is cia savo kibirelyje issivesiu atsakymus. bet ir nesitikejau, kad klausimai it bites pabaigon spieciais suksis... jei kas yra aktyvus ziniu valgytojas, tikriausiai ir prisimena fakta, kaip vienas izraelietis hebrone viena ansktu ryta ismuko i mecete ir tiesiog pradejo saudyti... 29 nupyles, eile seke ir lauke, ir net ligonineje... sako, kad kai kurie ji laiko herojumi, bet visuma pripazista, kad zmogaus psichiskai strigusio buta... zmones cia kiekvienas beveik turi aitrias istorijas... stai dabar sedziu betliejuje vienos palestinietes kambary, ant sienos kabo nuotrauka. tecio. jis buvo gerokai patvatytas izraelieciu ir menesi traukes, paliko siela sklandyti... ziu, kas neteke draugo, kas vaikino... ziu vaikinas neteko regejimo...nors anapus aukstos sienos - izraelyje, daug seimu taip pat gali paporinti istoriju, is savos puses... tos asmenines istorijos veda is proto... bandau nuspresti, ar sitas konfliktas taip ir liks nuolatinis pragaras... emocinis pragaras...
sunku.. sunku klausytis ir zinoti, kad sprendimas sioms dviemos taikos istroskusios kuturoms - tai Eldoradas... sios dvi dienos - vakar Hebrone, siandien Betliejuje - ispudziais spjaudosi... ypac po siudien pabegeliu stovyklos aplankymo.. pradejau palestina savo vieneriu metu projekta, ir ziuriu tenka pabaigti taip.. ryt vaziuoju jeruzalen. reiks skirt laiko vidines juostos persukimui.. akys taip merkias, kad jau nebeturiu aliai nei vienos jegos toliau sedeti prie kompo. .. juolab, kad ryt laukia nelengva diena... pacia geriausia prasme...
Miestas jei prasiziotu, tai galetu neuzsiciaupdamas pasakoti dar 4000 metu apie savo seniausio pasaulyje miesto istorijas... nemaniau, kad isvaziuojant is cia savo kibirelyje issivesiu atsakymus. bet ir nesitikejau, kad klausimai it bites pabaigon spieciais suksis... jei kas yra aktyvus ziniu valgytojas, tikriausiai ir prisimena fakta, kaip vienas izraelietis hebrone viena ansktu ryta ismuko i mecete ir tiesiog pradejo saudyti... 29 nupyles, eile seke ir lauke, ir net ligonineje... sako, kad kai kurie ji laiko herojumi, bet visuma pripazista, kad zmogaus psichiskai strigusio buta... zmones cia kiekvienas beveik turi aitrias istorijas... stai dabar sedziu betliejuje vienos palestinietes kambary, ant sienos kabo nuotrauka. tecio. jis buvo gerokai patvatytas izraelieciu ir menesi traukes, paliko siela sklandyti... ziu, kas neteke draugo, kas vaikino... ziu vaikinas neteko regejimo...nors anapus aukstos sienos - izraelyje, daug seimu taip pat gali paporinti istoriju, is savos puses... tos asmenines istorijos veda is proto... bandau nuspresti, ar sitas konfliktas taip ir liks nuolatinis pragaras... emocinis pragaras...
sunku.. sunku klausytis ir zinoti, kad sprendimas sioms dviemos taikos istroskusios kuturoms - tai Eldoradas... sios dvi dienos - vakar Hebrone, siandien Betliejuje - ispudziais spjaudosi... ypac po siudien pabegeliu stovyklos aplankymo.. pradejau palestina savo vieneriu metu projekta, ir ziuriu tenka pabaigti taip.. ryt vaziuoju jeruzalen. reiks skirt laiko vidines juostos persukimui.. akys taip merkias, kad jau nebeturiu aliai nei vienos jegos toliau sedeti prie kompo. .. juolab, kad ryt laukia nelengva diena... pacia geriausia prasme...
Sunday, October 30, 2005
artyn
Gal ir keista, bet viena dienų, dėl kurių gaila, kad nesu Lietuvoje, kaip tik vėlinės...
Kai delnais apkabindavau liepsną, kai dangus ant žemės nuguldavo, ir nebyliai naktis susigerdavo į tylą, būdavau ten... Nežinau, ar senelis, ar sesė sugrįždavo paglostyt galvos, tačiau jiems aš ten bežodę psalmę niūnuodavau... Prikelsiu žvakę ir aš čia... O juk jau vėjas taip rudeniškai susivijo sode...
Kai delnais apkabindavau liepsną, kai dangus ant žemės nuguldavo, ir nebyliai naktis susigerdavo į tylą, būdavau ten... Nežinau, ar senelis, ar sesė sugrįždavo paglostyt galvos, tačiau jiems aš ten bežodę psalmę niūnuodavau... Prikelsiu žvakę ir aš čia... O juk jau vėjas taip rudeniškai susivijo sode...
Thursday, October 27, 2005
jis..
Vakar nieko nebenorėjau… tik miegoti… iš Jeruzalės riedant autobusu namo, visą kelią šypsojausi... ir atgal vežiausi porą panašiai besišypsančių burnų... Pas bendralikimę savanorę svečiuojasi pora kraštiečių geltonkasių, tai ir širdis, ir protas kvietė pasidalinti tuo, ką daba turiu geriausia...
o daba turiu Jeruzalę... Ne tik jos senas sienas.. Ne tik arabiškam kvartale nusipirktų falafelių kimšimą ką tik išplaukus su įkaitusiais musulmonais pro Damasko vartus... Ne tik tas pramedituotas valandas Alyvų kalne surinkus visus skaudulius į vieną vietą ir išdėliojus Jo akiratyje...
Čia kuris laikas džiūgauju, kad vėl susitikau motiną Teresių. Nu išties, kaip kitaip vadinti tą mažuką arabiuką atvira širdimi visam pasauliui. Slapta nusitįsiau videokamerą (ooo, jei bosas užtiktų tą mano kaltą nekaltą klastą), kad galėčiau įamžint jo ir visų kitų besiglaudžiančių "Openhouse" gyvenimą.
Plačiai atrėmęs pavargusią nugarą, prisimerkęs jis kikena, kad protėviai jam tokią "naštą" prisegė – palaikyti "Openhous'ą"… Jis juk čia tėvas ir neopagoniui Steve, ir žydui Hermes, ir savafilosofiui muzikantui Ianui, ir mums tarškančioms lietuvaitėms. Pats įkopęs į gerą aštuntąją dešimtį, rimtu snukučiu porina, kad jo prosenis jaunas – tik 140ties mirė (ne veltui National Geographic kažkadais aprašytas). Senelis – visai jaunutis – 102. Gal tai jų misija – keleiviai iš viso pasaulio čia randa tėvišką stoginę – jaunystės eliksyras, o gal kad ne vieną kartą per dieną įkopti Alyvų "kalvelėn" tekdavo. "Food. Eat everything" - žiū jau jauni braziliukai erzina senolį, mėgdžiodami jo drūtą priekaištą prie stalo nešant kuklaus, bet gardaus maisto lėkštes, vis paragindamas susikaupti ir kirsti. Ir net ketinimas leistis miestan gilų vakarą lieka užmarštyje, mat tarpsmas vienoje vietoje tarp tiekos skirtybių net mielesnis..
Džiaugiausi viskuo... Tuo, kad dar galiu vis dar mėgautis Jeruzale, būti joje, jausti jos pulsavimą, dinamiką... Ridenausi iš susijaudinimo, kai mačiau, kad keletas žmogyčių kraštiečių nurimo ties savimi laukdamos ženklo čia...rasdamos jį savyje (he he, kartais reikia taip toli keliauti, jog suprastum, kad esi pats sau alchemikas). Žmonės openhouse maitino mano išsenkantį naivumą, kad yra dar tikinčių eldoradu...lipdančių jį tiesiog čia pat, vienoj iš "karščiausių" vietų žemėje, kur regis tarpusavio neapykantai vešėti dirva skani.
Regis tiek daug visko – naivaus žaidimo, tylaus sėdėjimo, plepaus valgymo... Visko tiek daug. Ir tai keičia vidų. Kitų, mano... Noriu širdies vartus praplatint... Kad galėčiau daugiau keleivių priimt vidun...
o daba turiu Jeruzalę... Ne tik jos senas sienas.. Ne tik arabiškam kvartale nusipirktų falafelių kimšimą ką tik išplaukus su įkaitusiais musulmonais pro Damasko vartus... Ne tik tas pramedituotas valandas Alyvų kalne surinkus visus skaudulius į vieną vietą ir išdėliojus Jo akiratyje...
Čia kuris laikas džiūgauju, kad vėl susitikau motiną Teresių. Nu išties, kaip kitaip vadinti tą mažuką arabiuką atvira širdimi visam pasauliui. Slapta nusitįsiau videokamerą (ooo, jei bosas užtiktų tą mano kaltą nekaltą klastą), kad galėčiau įamžint jo ir visų kitų besiglaudžiančių "Openhouse" gyvenimą.
Plačiai atrėmęs pavargusią nugarą, prisimerkęs jis kikena, kad protėviai jam tokią "naštą" prisegė – palaikyti "Openhous'ą"… Jis juk čia tėvas ir neopagoniui Steve, ir žydui Hermes, ir savafilosofiui muzikantui Ianui, ir mums tarškančioms lietuvaitėms. Pats įkopęs į gerą aštuntąją dešimtį, rimtu snukučiu porina, kad jo prosenis jaunas – tik 140ties mirė (ne veltui National Geographic kažkadais aprašytas). Senelis – visai jaunutis – 102. Gal tai jų misija – keleiviai iš viso pasaulio čia randa tėvišką stoginę – jaunystės eliksyras, o gal kad ne vieną kartą per dieną įkopti Alyvų "kalvelėn" tekdavo. "Food. Eat everything" - žiū jau jauni braziliukai erzina senolį, mėgdžiodami jo drūtą priekaištą prie stalo nešant kuklaus, bet gardaus maisto lėkštes, vis paragindamas susikaupti ir kirsti. Ir net ketinimas leistis miestan gilų vakarą lieka užmarštyje, mat tarpsmas vienoje vietoje tarp tiekos skirtybių net mielesnis..
Džiaugiausi viskuo... Tuo, kad dar galiu vis dar mėgautis Jeruzale, būti joje, jausti jos pulsavimą, dinamiką... Ridenausi iš susijaudinimo, kai mačiau, kad keletas žmogyčių kraštiečių nurimo ties savimi laukdamos ženklo čia...rasdamos jį savyje (he he, kartais reikia taip toli keliauti, jog suprastum, kad esi pats sau alchemikas). Žmonės openhouse maitino mano išsenkantį naivumą, kad yra dar tikinčių eldoradu...lipdančių jį tiesiog čia pat, vienoj iš "karščiausių" vietų žemėje, kur regis tarpusavio neapykantai vešėti dirva skani.
Regis tiek daug visko – naivaus žaidimo, tylaus sėdėjimo, plepaus valgymo... Visko tiek daug. Ir tai keičia vidų. Kitų, mano... Noriu širdies vartus praplatint... Kad galėčiau daugiau keleivių priimt vidun...
Wednesday, October 19, 2005
lietus...
Pusvalandį šiandien smaguriavau lietų. Nesikėliau iš lovos, nors mobilus beldėsi primindamas apie darbą. Rytas toks jaukus... Ir filmuot šiandien teko prie vandens. Jūra šėlo, o ramiame neužtekamame plotelyje žvejai rungtyniavo įkyriai demonstruodami patirtį ir išmintį... Festivalio organizatoriai prileido žuvų, o šios šoką patyrusios nė už ką nesirengė kibti nė ant pačių prabangiausių masalų. Nieko nepešę daugelis dūlino namolio, keli - tikri herojai - pozavo. Juk galimybė būti matomam ne kasdien. Aš galvoju kartais, kas yra lengviau, ar "medžioti" vengiančius kameros, ar pykinti skrandį tais, kurie grūste grūdžias įsiamžinti į prabėgančius kadrus. Čia ir vėl ta realybės šou ir kitų nuobuodienų bėda. Žmonės taip nori būti garsiais, kietais, ypatingais, kad nuo jų per didelio noro, tampa koktu... Tačiau lietus užklupo ir čia... Tėvynainiai mano nė už ką manęs nesupras, ko aš čia aš taip kelinta para džiūgauju. Bet išsibadavusiai žemei atisgėrus, kvapas svaigino... It vidurvasarį nulijus dulkes nuo medžių ir stogų...
Tuesday, October 18, 2005
sukkot
Žydai žino kaip reikia gyvent - neduokdie pervargt. Todėl švenčių kiekybe jie gal ir nepirmauja, tačiau ilgiu - tai nepavejami. Štai kad ir spalis. Praktiškai tik kelias dienas jiemi reikia pasidarbuoti, o visas kitas laikas - sinagogos, maistas, miegas. Roš Hašana - naujieji metai, Jom kipuras - atgailos ir pasninko diena, Sukkot - palapinių šventė.
Vakarienės vakar kaip tik ir buvau pas kaimynes - prasidėjo savaitė, kuri mažiau ar daugiau religingiems žydams neša kiek iššūkių. Micva (hebr. įsakymas) - savo kiemuose, soduose palmėm dengtą palapinę suręsti, joje savaitę maitintis ir miegoti. Prievolė žinoma tik vyrams, ir tai tik religingiems, šitaip beminintiems protėvių sunkias keliones Pažadėtojon Žemėn. Antra vertus, pasak jų, gyvenimas - dovana. Ir būstas, ir visi padargai - laikina, todėl savaitė apmąstymų ir kasmetinė patirtis gelbsti nuo praeinančių vertybių prisirišimo.
Šiandien kaimynė ankstutėliai išsivadino mane sinagogon. Jau metai tuoj sustuksės, kaip esu čia, o niekad taip padoriai nesudalyvavau visuose tuose ritualuose. Žydų žemė vis tik. Alia vajei kaip politiškai korektiškai prastai nuskambėjau. Tiek to, politiką dabar dešinėn, o mes su Michal pėdinam į gruzinų "beit kneset" (hebr. susitikimų namas, o žmogiškai - sinagoga). Prieš aštuonerius metus atsivertusi ir ortodokse patapusi moteris tipeno šalia vis rodydama kiemuose "sukkot" - palapines, beaikčiodama, kad naujasis religinis statinys - it aukso lietas. Kitų bendruomenių sinagogų žiū durys prašosi pakeičiamos, žiū dažas nuėjęs, o tikintieji tokie nedosnūs. Gruzinai - derinys idealus: ir turtingi, ir dosnūs, ir religingi.
Ir balsą turi. Ne visi žinoma, nes nuo viršaus klausant jų raudingų giedamųjų, kaikada kažkuris vikrus balsas smarkiai nuklysdavo. Bet rabinas vinguriavo taip, kad net užu širdies griebė.
Šiandien speciali diena, todėl ir pataikėm į ypatingas iškilmes. Didžioji dalis vyrų rankose turėjo keturių augalų rinkinį, it iš Maximos trauktą - vienodais įdėklais, dydžiais, papuošimais. Etrogas - citrusinis augalas, kaip du vandens lašai panašus į citriną, lulav - palmė, porą šakelių aravot - karklų, ir tris hadassim - mirtos šakeles. Šešios šakelės į vieną supinamos, o citronas - atskirai. Jais laimino vyrai visas 4 pasaulio dalis, aukštyn ir žemyn, kas reikštų, jog Dievas - visur. Po laiminimų jie procesijas žingsniavo apie bitmą (stalą, ant kurio Tora statoma ir skaitoma). Kone mūsų Verbų sekmadienis. Jiems tai primena sveikos Šventyklos laikus...Sakoma, kad palmė stuburą simbolizuoja, mirta - akis, karklas - burną, o citronas - širdį. Visos šios dalys atskirai potencialiai gali būti tramplynai nuodėmei, taičiau drauge - uolios įsakymų vykdytojos.
Kiti aiškina tokia matematine logika: citronas tiek malonaus kvapo, tiek skonio. Žydams tai it Toros žinių ir įsakymų vykdymo simbolis, palmė veda saldų vaisių, bet kvapo neturi. Kai kurie žydai - turi gausių žinių, tačiau stokoja valios įsakymams vykdyt. Mirtos lapas - stipraus kvapo, tačiau beskonis. Čia tieji, kurie gerai atlieka įsakus, bet žinios - skurdžios. Karklas - beskonis bekvapis atstovauja bežinius ir bevalius žydukus. Visi augalai drauge - vieninga visuomenės puokštė.
Paskutinė dalis - Toros skaitymas. Į gryno sidabro liejinius įsukti ant veršiuko odos raityti raštai išgarsbtomi ją nešant palei tikinčiuosius. Michal priminė, kad ją atvėrus, galiu Viešpaties prašyti bet ko... Bet žinoma nepamiršo priminti, kad tų Torų apvalkalai - gryno sidabro ir garantuotai kaštuoja kokius 70,000 dolerių. arba net ir visą 100. tai bent gruzinai. Net iš gretimos sinagogos barzdotas rabinas atbėgo skolintis, kad savieji galėtų pagarbinti.
Gana monotonišką, nors ir meditatyvų giedojimą paįvairino mažas buitinis konfliktėlis. Sinagogoj plepėti nedera. O štai vienas tikintysis regis įsijautė pasakotis ir buvo rabino sudraustas. Bet aštraus liežuvio trumpukas nė nemanė patylėti - pačiam rabinui pasiūlė lauk eit. Kilo sujudimas, stropuoliai bandė drausmint tokį nevykėlį. Išdidus pilietis tęsė maldas daug dėmesio į kitus nekreipdamas.
Grįžom po kelių valandų... Oho... Nelengva... Darbas tikras... Nors įdomu...
Michal pakvietė kuklių marokietiškos žuvies ir vištienos pietų. Smadar - Michal sesuo - šiandien buvo kiek ramesnė. Vakar ji visą vakarą man savo eilėraščius iš hebrajų kalbos vertė. Sunku man viską suprast vis tik. Tai kol visas savo keturias išleistas knygeles apžvelgė, nusiplūkiau ir aš, ir ji. Bet pasikroviau. Juolab, kad jos pasipasakota gyvenimo istorija neatrodė taip romantiškai, kaip aš maniau iš pradžių...
Per visas šventes laksčiau - Jeruzalė ar kitos vietos, o štai per šią šventę ramiai kiūksau Ašdode. Ir gerai. Nėr ką daryt, ryt reiks eit dirbt - ki ki filmuot žvejybos konkurso. Toks jau darbas, nors kitiems atostogos. Ką darysi. Dirbt man patinka, ir darbo lomkės prasidės nuo per didelės švenčių gausos. O be to, kaip Michal sako, esam tie, kuriuos sutinkam. Tai šią šventę artimus žmones stengiuos pažinti.
Vakarienės vakar kaip tik ir buvau pas kaimynes - prasidėjo savaitė, kuri mažiau ar daugiau religingiems žydams neša kiek iššūkių. Micva (hebr. įsakymas) - savo kiemuose, soduose palmėm dengtą palapinę suręsti, joje savaitę maitintis ir miegoti. Prievolė žinoma tik vyrams, ir tai tik religingiems, šitaip beminintiems protėvių sunkias keliones Pažadėtojon Žemėn. Antra vertus, pasak jų, gyvenimas - dovana. Ir būstas, ir visi padargai - laikina, todėl savaitė apmąstymų ir kasmetinė patirtis gelbsti nuo praeinančių vertybių prisirišimo.
Šiandien kaimynė ankstutėliai išsivadino mane sinagogon. Jau metai tuoj sustuksės, kaip esu čia, o niekad taip padoriai nesudalyvavau visuose tuose ritualuose. Žydų žemė vis tik. Alia vajei kaip politiškai korektiškai prastai nuskambėjau. Tiek to, politiką dabar dešinėn, o mes su Michal pėdinam į gruzinų "beit kneset" (hebr. susitikimų namas, o žmogiškai - sinagoga). Prieš aštuonerius metus atsivertusi ir ortodokse patapusi moteris tipeno šalia vis rodydama kiemuose "sukkot" - palapines, beaikčiodama, kad naujasis religinis statinys - it aukso lietas. Kitų bendruomenių sinagogų žiū durys prašosi pakeičiamos, žiū dažas nuėjęs, o tikintieji tokie nedosnūs. Gruzinai - derinys idealus: ir turtingi, ir dosnūs, ir religingi.
Ir balsą turi. Ne visi žinoma, nes nuo viršaus klausant jų raudingų giedamųjų, kaikada kažkuris vikrus balsas smarkiai nuklysdavo. Bet rabinas vinguriavo taip, kad net užu širdies griebė.
Šiandien speciali diena, todėl ir pataikėm į ypatingas iškilmes. Didžioji dalis vyrų rankose turėjo keturių augalų rinkinį, it iš Maximos trauktą - vienodais įdėklais, dydžiais, papuošimais. Etrogas - citrusinis augalas, kaip du vandens lašai panašus į citriną, lulav - palmė, porą šakelių aravot - karklų, ir tris hadassim - mirtos šakeles. Šešios šakelės į vieną supinamos, o citronas - atskirai. Jais laimino vyrai visas 4 pasaulio dalis, aukštyn ir žemyn, kas reikštų, jog Dievas - visur. Po laiminimų jie procesijas žingsniavo apie bitmą (stalą, ant kurio Tora statoma ir skaitoma). Kone mūsų Verbų sekmadienis. Jiems tai primena sveikos Šventyklos laikus...Sakoma, kad palmė stuburą simbolizuoja, mirta - akis, karklas - burną, o citronas - širdį. Visos šios dalys atskirai potencialiai gali būti tramplynai nuodėmei, taičiau drauge - uolios įsakymų vykdytojos.
Kiti aiškina tokia matematine logika: citronas tiek malonaus kvapo, tiek skonio. Žydams tai it Toros žinių ir įsakymų vykdymo simbolis, palmė veda saldų vaisių, bet kvapo neturi. Kai kurie žydai - turi gausių žinių, tačiau stokoja valios įsakymams vykdyt. Mirtos lapas - stipraus kvapo, tačiau beskonis. Čia tieji, kurie gerai atlieka įsakus, bet žinios - skurdžios. Karklas - beskonis bekvapis atstovauja bežinius ir bevalius žydukus. Visi augalai drauge - vieninga visuomenės puokštė.
Paskutinė dalis - Toros skaitymas. Į gryno sidabro liejinius įsukti ant veršiuko odos raityti raštai išgarsbtomi ją nešant palei tikinčiuosius. Michal priminė, kad ją atvėrus, galiu Viešpaties prašyti bet ko... Bet žinoma nepamiršo priminti, kad tų Torų apvalkalai - gryno sidabro ir garantuotai kaštuoja kokius 70,000 dolerių. arba net ir visą 100. tai bent gruzinai. Net iš gretimos sinagogos barzdotas rabinas atbėgo skolintis, kad savieji galėtų pagarbinti.
Gana monotonišką, nors ir meditatyvų giedojimą paįvairino mažas buitinis konfliktėlis. Sinagogoj plepėti nedera. O štai vienas tikintysis regis įsijautė pasakotis ir buvo rabino sudraustas. Bet aštraus liežuvio trumpukas nė nemanė patylėti - pačiam rabinui pasiūlė lauk eit. Kilo sujudimas, stropuoliai bandė drausmint tokį nevykėlį. Išdidus pilietis tęsė maldas daug dėmesio į kitus nekreipdamas.
Grįžom po kelių valandų... Oho... Nelengva... Darbas tikras... Nors įdomu...
Michal pakvietė kuklių marokietiškos žuvies ir vištienos pietų. Smadar - Michal sesuo - šiandien buvo kiek ramesnė. Vakar ji visą vakarą man savo eilėraščius iš hebrajų kalbos vertė. Sunku man viską suprast vis tik. Tai kol visas savo keturias išleistas knygeles apžvelgė, nusiplūkiau ir aš, ir ji. Bet pasikroviau. Juolab, kad jos pasipasakota gyvenimo istorija neatrodė taip romantiškai, kaip aš maniau iš pradžių...
Per visas šventes laksčiau - Jeruzalė ar kitos vietos, o štai per šią šventę ramiai kiūksau Ašdode. Ir gerai. Nėr ką daryt, ryt reiks eit dirbt - ki ki filmuot žvejybos konkurso. Toks jau darbas, nors kitiems atostogos. Ką darysi. Dirbt man patinka, ir darbo lomkės prasidės nuo per didelės švenčių gausos. O be to, kaip Michal sako, esam tie, kuriuos sutinkam. Tai šią šventę artimus žmones stengiuos pažinti.
Monday, October 17, 2005
Atviri namai
Gaila, kad strigau ties pačia pradžia, mat jau praeitas įspūdingas kartas liko neaprašytas. Na nieko, mes ir jį įsprausim į šio pasakojimo rėmus.
Šįkart tranzuoti sekės it sviestu tepta. Žiū vienas iki vienos sankryžos pavežėjo, kits iki kitos. Vienas vyriokas it kokis pranašas paklausė, ar kartais neturiu prie savęs dujų balionėlio. Net krūptelėjau, išties nė į galvą neatėjo. Izraely visada – paradoksalu, bet tiesa - saugiai jaučiaus. Na, bet matyt... Apie tai – kiek vėliau..
Keletas priešjomkipurinių geradarių pametėjo iš vienos vietelės į kitą. It tyčia dar ir su etiopiete [šiems žydams ypatingus šiltus jausmus jaučiu] bičiuliškai keletą minutėlių drauge stabdėme pakeleivingas mašinas, ir mums labai greitai sustojo spitri žydė, ant galinės sėdynės jau pasiruošus apdarą Jom Kipurui – didžiai dienai, kai visoje šalyje absoliutus išmirimas – nė gyvo dūko gatvėse, visi pasninkauja, kai kurie meldžiasi, niekas nežiūri jokio televizoriaus, nejungia mobiliųjų. Grįžimas į praeitį. Tiesa, teko su jaunais žmonėmis pašnekėti prieš šią gana griežtai – tikinčių ar netikinčių – palaikomą šventę, ką jie apie tai mąsto. Pasirodo, kai kurie iš pagarbos šeimai mašinos raktelius saugo kitai dienai ir šventai neima duonos trupinio ar vandens lašo į burną. Tačiau nelabai patenkinti, mat reikia savų poreikių atsisakyti, o "lomkės" – sunku... Kam kofeino stoka, kam pirštai knieti sms suspaudyt.
Įsišnekėjom. Pasirodo, kad nors ši diena didi – šabas vis tik šventė ypatingesnė. Kodėl? Mat Jom Kipuro metu – visas Izraelis virsta angelais – dvasiomis, nebesirūpinančiomis materialiais dalykais. Tai – dvasinis ir fizinis išsivalymas. Tačiau žydams – tai nėra taip svarbu, kaip švęsti su maistu, tai yra išlikti žemiškais, nes jie gi ir yra žmonės. Taigi šventimas Viešpaties poilsio su skanumynais – kur kas pagarbesnė šventė, tačiau nepaisant ortodoksų balso, tik per Jom Kipurą – visiška tyla ir ramybė.
Kadangi prieš 8 metus atsivertusi arba kitaip - "grįžusi prie "tečiuva" (hebr. =atgailos) moteris važiavo susitikti su drauge, kilimo iš Lietuvos (!) – pastaruoju metu vis daugiau ir daugiau tenka susidurti su tokiais žmonėmis – ir melstis, pasninkauti prie Raudų sienos, ten mane ir paleido. Po tokių dvasinių pokalbių nieko kito ir nenorėjau, kaip tik priglust prie Sienos ir būt. Iš pradžių nurimusi atsisėdau. Paprastai ateinu čia gana trumpam kiek pasimelsti, o štai dabar geras ketverias valandas išbuvau. Reikėjo... Žydėms lengviau. Žiū įsikibusios į maldų knygą, rypuoja tai priekin, tai šalis belinguodamas, pasisriūbaudamos, jos visą sielos skausmą išlieja ir patenkintos eina tolyn. O aš sėdėjau ir visa, kas buvo skaudama širdy, laikiau kažkur giliai. Nuslinkau raudojančių link ir priglaudžiau galvą prie šilto kvapnaus akmens. Kakta įsiskverbė į milijonų moterų išbučiuotą sieną. Kažkur dingau... Grįžtelėjau dešinėn – į realybę vėl sugrąžino dejuojančios žydės balsas. Už jos – visa eilė įvairiai galvas apsigobusių moterų ir merginų išvarginti ir liūdintys veidai. Pro plyšį kairėje gebėjau įžiūrėti kiek solidžiau atgailojančius vyrus. Į plyšį įspraudžiau dar iš Ašdodo atsivežtą žiedą, nuskintą pakelėje. Čia už visus saviškius...
Nė nepajutau, kaip laikas prabėgo. Temo, ir sulig trečiąja žvaigžde, pasak žydės, į miestą atslinko šventė.
Pradėjo rinktis angelai. Baltai pasidabinusios šeimos ėjo melstis, būti su Juo, kurio vardo niekada nedrįsta garsiai perskaityti. Sieną apspito pieno figūros. Panūdo paidairyti ties vyrų puse – šie gi, daugiausiai žinoma ortodoksai – apsigobę kutotomis skaromis su juodais krašteliais, atrodė it žydai keliaujantys Egipto dykuma į Šventąją žemę. Linguoja uoliai, pasiniūniuodami.
Kiek pastoviniavau ir nudrožiau į neseniai atrastą naują vietą. Dar praeitą kartą su žydu iš Meksikos – kaip šįkart sužinojau – mesijanistiniu (tikinčiu, kad Kristus – Mesijas) – ten nuvarėme Viešpaties pašlovint. Aš aišku žmogus kuklesnis – charizmatikai man ne pati artimiausia idėja, tačiau giesmės labai gražios, žmonės gana laisvi ir malonūs, muzika iš esmės nuostabi, vieta miela – per langus Siono kalnas žiburiais spindi – pabūti su Juo. Išgiedojau išbuvau keletą gerų valandų ir dygsniavau namo aplink visą Jeruzalę į Atvirus Namus and Alyvų kalno. Čia istorija pakryps kiek į kiton pusėn, nes tieji namai pareikalaus atskiro dėmesio ir išsamaus pasakojimo.
Taigi pasninkavau solidarizuodamasi su visais žydais. Kitą dieną vidų nutariau gramdyti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Iš ryto keletą gerų valandų prasišildžiau Jo malonėje ant Alyvų kalno, Dominus Flevit ("Viešpats verkia") sodelyje. Visa Jeruzalė – prieš akis. Keletas prašalaičių piligrimų šnektelėjo ir pasisiūlė pasimelsti už mane. Uždėtos rankos ir tvirta malda pasibeldė į širdį. Nutariau pražingsniuot visus Kryžiaus kelius – stropiai, iš stoties į stotį, pabūdama su Juo kančioje kolytėlėse ar tiesiog judrioje gatvėje. Buvau it Rūko malonėje, niekas nerūpėjo – žmonių žvilgsniai ar įkyrios replikos. Skendėjau Jame ir ėjau žingsnis po žingsnio. Buvo Daug. Kartais buvo sunku, tačiau gilu nepaprastai.
Ir po paskutinės stoties – Kristaus Kapo, tiesiai patraukiau į šalimais prigludusią klausyklą. Kirptomis akimis pranciškonas nors ir su aštriu akcentu, tačiau gana suprantamai slebizavojo angliškai, ir visą susikaupusią dervą palikau ten. Išėjau, ir ašaromis palaisčiau Kritaus Kapo Kopytėlės pajuodusias sienas. Ilgai netrukus nuskuodžiau prie Raudų sienos. Jom Kippur baigininėjasi, tuoj saulė nusileis, ir visiems linkėtas "hatima tova" (hebr. Gero ženklo) – tai reiškia, geros atgailos, išsipildys.
Išalkusi angelų minia stovinavo šen bei ten. Kai kurie sekė ortodoksų maldas, kiti žioplinėdami dairinėjosi. Tik vėliau supratau ko - lyg širdį verdamas, pasigirdo ragas. Keli jų. Egzotiškai, it Egiptu keliaujantys, jauni žydai su pasimėgavimu pūtė ilgokus garbiniuotus intrumentus. Tačiau iš kažkur atsiradusi policija bandė juos nutildyt, net vieną tįst kažikur pradėjo. Išsiaiškinau – mat dar visų trijų žvaigždžių nepamatyta. Reiškia, Jom Kipuras dar nepasibaigė. Debesuotas dangus iš tiesų klaidino ne vieną – keletas minučių, ir pūtėjai jau galėjo tęsti ceremoniją. Visi sustingę. Baigėsi 25val. pasninkas, policija nešė pyragėlius ir saldžius gėrimus. Išalkusi minia tiesiog čia pat, Sienos akivaizdoje, kramtė saldėsius. Aš nučiupau keletą, tačiau paslėpiau kuprinėje, nes norėjau skuosti švęsti šv. Mišių. Po tokios dienos, jos – Tikras dvasinis Maistas.
Džiaugsmas didis suviešpatavo po Susitikimo su Juo. Ėjau ir tykiai džiūgavau. Skanumynai tirpo burnoje ir džiugino išalkusius pojūčius.
Savo džiaugsmo švęsti ėjau dar ir 24/7. Tai jau mano minėtieji maldos namai, pasivadinę 24/7 dėl nuolat atvirų durų. Maldos ir ramybės ištroškusiai dūšiai – ar gali būti kas nors reikalingiau... Ten charizmatai ne tik vėliavas ir rankas iškėlė, bet vienas vyriokas nuo palangės pasičiupo ragą ir pūtė net susirietęs. Jom Kipur išties baigės. Tiesą sakant, išties labai džiaugiausi išbandžiusi tai – toks vidinis prasiplovimas būtų sveika ir dažniau.
Matyt tai buvo vienintelė diena metuose, kada it sesių – panašių ir kovojančių religijų išpažinėjai pasninkavo drauge. Kaip žinia, ne vienas krikščionis ir solidarizavosi su jais. Ramadanas ir Jom Kipuras persipynė. Taigi alkanųjų minia braidžiojo Jeruzalės gatvėmis. Ibrahimas – apie jį kiek vėliau – juokėsi iš išlūžtančių žydų – jie tai mat tik vieną parą šitaip pasninkauja, o jau žiū ir apserga, ir greitoji apsilanko. O musulmonai – visą mėnesį iki saulėlydos į burną maisto nė vandens neima. Gal ir per drąsu būtų lygintis, bet dalis tiesos vis tik yra. Bet kokiu atveju, galima pajusti, kaip maistas vis tik svarbu žmogaus egzistencijai.
O matyt dabar būtų pats laikas apsakyti Ibrahimo istoriją. Artimuose ar tolimuose planuose ketinu apie jį net straipsnį ar šiaip šį tą parašliavoti, nes manau, kad jis to vertas. Kad lietuviukai irgi apie jį žinotų, nes pasauliniame lygmenyje šis visuotinai gerbtinas žmogus gal ir nedrįstų tarp Motinos Teresės ir Nelsono Mandelos atsistoti, tačiau tųjų ar kitų garsenybių draugijoje savo mintimis dalinęsis.
http://www.jerusalempeacemakers.org/ibrahim/projects-ambassador.html
Meksikieties žydas man pakuždėjo, kad Richard'as Gear'as – jo geras draugas, jis ne kartą yra kalbėjęs Bendruomenių rūmuose Didžioje Britanijoje ar Baltuosiuose rūmuose. Atrodytų kitas žmogus iki dangaus pakiltų, nosį užverstų ir nė pažint nenorėtų. Tačiau šis mažas mielas palestinietis apie save it apie mažą žmogų atsiliepia. Ir išties, atistojęs jis drąsiai įsispraudė kone į pažastį ką tik čia atsibasčiusiai olandei. "Ar gali būti kas gero iš mažo žmogaus?" užklausia ir gudriai šypteli, nes puikiai žino, kad jis vienas iš svarbių žmonių aplinkiniams vaikams. Ramadanas – gana brangus mėnuo, mat tenka iš savo kišenės pamaitinti apie kelis šimtus našlaičių. Kad pagelbėtų beduinams, jis net savo mašiną pardavė. Iš esmės šis žmogelis – taikos nešėjas. Norėjau vos prieš kelias minutes pavadinti kovotoju už taiką, tačiau jo švelni forma neatitiktų tokio epiteto.
Taika. Taika, kaip sako išmintis, turėtų prasidėti ties artimu. Šnekėti vien apie tai – graudu ir veidmainiška. Iš kartos į kartą ant Alyvų kalno, tarp kitų palestiniečių gūžtų, įsispraudęs ir "Open Hous'as". Durys čia nuolat atviros, esi kviečiamas užeiti – senas tu būtum ar jaunas, svetimšalis ar čionykštis, turtingas ar vargšas. Tai ne viešbutis – nėra jokių kainoraščių už paslaugas ar guolį. Gali prisidėti iš savo kišenės priklausomai nuo jos dydžio. Čia prieglobstį atranda visi – religija ar spalva nieko nereiškia. Pats Ibrahimas – atsidavęs musulmonas, o šai mano jau minėtas draugas Hermes – mesianistinis žydas kilimo iš Meksikos, aš – krikščionė. Visi prie to pačio stalo pitą dalinamės daržovėmis užkasdami. Greta – musulmonė palestinietė, protinga ir darbšti gydytoja, kol kas bedarbė dėka niekingų darbdavių. Kai praeitą kartą čia lankiausi kompanija pakliuvo išties spalvinga. Apie dujinę sukosi mažas kresnas sportiškas juodas vyriokas, savo ir taip pliką galvą aptraukęs smaline skepeta, aukso grandinė ir laikrodis bruko dviprasmišką įspūdį. Išties geros dūšios net kelių vakarų iš eilės virtuvės meistras pasirodė besąs amerikietiškos kilmės Taikos Ambasadorius. Keliauja jis iš vienos Azijos šalies į kitą vis pasispirdamas idėja, kad tarp vaikų taiką sportu pasodinti galima. Visai prieš pat miegą jis man įspraudė savo diskų skaitytuvą su keliais filmukais. Palestiniečių ir izraeliečių vaikų išpažintys privertė pripažinti, kad tai gali būti vienas iš nuoširdžiai sveikų kelių.
Susėdus prie stalo, pagyvenęs kaimynas kairėje susikaupęs patylomis laimino maistą. Šis amerikietis – su misija ceremonijų alikti. Smulkiai papasakoti nedrįstu, nes sunku man buvo suvokti, kurią protestantų atšaką jis atstovauja. Tačiau jo gilus dvasinis žvilgsnis ir keletą kartų burbtelėti taikingi žodžiai kuždėjo man apie ramią jo prigimtį.
Neseniai užpulta vokietė – bene "normaliausia" – savanoriauti atvykusi mergina. Panašios praeities – neseniai baigusių mokyklą ir savęs ieškoti atvykusių – čia nemažai.
Indiškos – afrikietiškos kilmės anglė gydytoja musulmonė prieš eidama savo vakarinės ramadaninės maldos, milžiniškomis akimis tyrinėdama manąsias, klausėsi kuklios lietuvės savanorės istorijos. Šįvakar – ji dviprasmiškai nusiteikusi: pagalbos pažadu pasirašė paleistinietei ir gerą pamokslą išdrožė savo nepasitikėjimą hiperaktyvumu bedangstančiam Taikos Ambasadoriui.
It laumė iš kažkurios amerikietiškos rančos pagyvenusi moteris – palaidais ilgais žilstelėjusiais plaukais ir nevaržančiais drabužiais – prie stalo vis stengėsi apginti tiesą.
Sėdėjau ir mėgavausi vakariene – ne tiek skaniu maistu, kiek draugija. Keistuoliai mane įkvėpė ir netgi gerokai stuktelėjo. Apsnūdusiai sielai matyt tai pats tas.
Jei dar paminėčiau kitą rytą netikėtai atklydusių evangelikų brazilų trijulę, kurios bičiulystėje teko praleisti visą kitą dieną, tai praktiškai ir galėčiau pabaigti begalinį keistuolių sąrašą. Pastaruosius drauge su Hermes lydėjome į švenčiausias Jeruzalės vietas, kol galų gale prisėdę protestantų pripažįstamame Kristaus Kapo sode malda prabilo į mūsų širdis. Man gal iš solidumo, charakterio bukumo ar skirtingo asmeninio būdo meldimasis kalbomis vis dar egzotika. Juolab kad sode mažesnių ar didesnių grupių, giedančių plačia krūtine, ne viena. Mistika supo mane visą dieną, kol stiprūs išgyvenimai vainikavo vakarą.
Šįkart man pačiai ir vėl teko apvedžioti Jeruzalės kampus į duris netikėtai pasibeldusiai olandei savanorei. Štai ties čia ir turiu sugrįžti į istorijos pradžią, kada taikus vairuotojas perspėjo, kad pravartu kiešeniuje paslislėpti kokį dujų balionėlį ar dezodorantą. Dvi aukštas merginas ne juokais užpuolė patvirkęs arabiukas. Mums besileidžiant alyvų kalnu, staiga pripuolė paklaikusiomis akimis koks penkiolikametis, it apsėstas stengėsi grybštelti mane ar olandę. Mudviem net kojos pradėjo kalatotis – vaikio rankos tvirtos ir užsispyrimas dramblinis. Nejuokais susierzinom – įkyruolio vos pavyko atsikratyti. Atvirai sakant, šis nemalonus įvykis apnuodijo mano palengva siaurėjantį pasitikėjimą arabais. Juolab, kad visai mums visai netikėtai įstrigus dėl penktadienio iškilmių iš mečetės betraukiančioje tvankioje minioje, rankos vis lyg netyčia siekė uždraustų vietų. Geriau jau bristi moterų pusėje, nes net ir vaikas ant pečių netrukdo savo pažabotas fantazijas netikėtai realizuoti. Jie matyt mano, kad visos europietės – prostitutės. Graudu.
O minėtoji minia – išties įdomi patirtis. Neperdesiu pasakydama, kad niekada nebuvau taip beviltiškai strigusi tokioje galybėje. Ibrahimas išsitarė, kad tądien dėl specialaus leidimo iš Vakarų Kranto ar Gazos gerokai suplaukė musulmonų, užtvindžiusių vargšę siaurą gatvę, vedančią prie Damasko vartų, dvidešimtpenkiatūkstantinė minia. Džiūgavau, kad esu kur kas aukštesnė ne tik už visas moteris, bet ir kai kuriuos vyrus – deguonies pakankamumas neleido pasijusti fiziškai silpnai, o ir šypsena nepranyko nebyliai susimirksėus su keliomis besigrūdžiančiomis musulmonėmis. Vis tik viena neatlaikė – nors vyrai pilte pylė iš geriamųjų buteliukų vandenį, moteris nualpo praktiškai ant mano rankų. Ilgai laikyti neteko, nes minia nunešė ją į šalį, o man tada tapo neberamu... beviltiškumas valdė...
Saulė leidos, ir mums tykiai besėdint sodelyje, staiga pliūptelėjo sprogimas ir jį sekančios liepsnos. Apmirė visi kūno audiniai. "Karas?" – pirmoji mintis. Ramus senolio balsas vienai iš piligrimų paaiškino Ramadano paprotį saulės laidos laiką skelbti tokiu šoviniu.
Turtingas vakaras su Ibrahimu ir Nazik neprailgo. Keletą kartų čia užsuko ne tik kiek papaikę Ibrahimo anūkėliai, vis kaulindami iš dosnaus senelio šekelių penkinės, o dar geriau dešimtinės. Kai šis su savo sūnumi kažką karštai ir kiek piktokai aiškinosi, maniau, kad bėda ištiko kažkurią pusę. Tik nuolat kikenanti Nazik neleido įsitvirtinti tam jausmui. Greitai ji truputį pavertėjavo – jie mat kalbėjosi apie barzdą. Ibrahimas apsikęsti jau nebegali – taip jam knieti, kad sūnus ją nuskustų. Jaunai žmonai juk tai taip nemalonu. Bet vidurinėlis nė girdėt nenori. Dabar kikenom jau trise.
Nazik buvo labai maloni šįvakar. Net pasiūlė aplankyt taip niekad iki viršaus neužkopiančią Ibrahimo žmoną bei jos seseris. Prisėdom paplepėti, ir ausis bei akis skrudino aklos kurčnebylės sesers aktyvūs pasakojimai. Istorijos dar iš vaikystės. Pantomimika iškalbinga – gal dėlto ir nekeista, kad Ibrahimienė drauge su kaimyne sinchroniškai unisonu vertė aklosios nuotykius. Gal tik tas sudejavimas kartas nuo karto verčia skambėjo kraupokai...
Tranzuoti ėjau kiek susikausčius – pasitikėti arabais neketinau, todėl net ir pireš kaulus laužyti ketinančią šilumą neburnojau – savo juodąjį bliuzoną užsegiau be galimybės tyrinėti manąjį moteriškumą. Žingsnis spartus – ir po gero pusvalandžio iš Rytinės Jeruzalės įžengiau į žydų teritorijas. Nurimau, net marškinėliais vilkėdama palikau. Dar keletas kilometrų, ir atsiradau pakely namo. Su pirmuoju – ramybė. Kartais net kalbėtis nesinorėjo, taip gera buvo tiesiog būti. Antrasis skundėsi, kad kątik pavogta jo vargšė kamera – vienintelis darbo įrankis. Trečioji šeima – rusai... Vargsta jie čia taikydamiesi prie naujo Izraelio.
Viskas... Dar perbėgau akimis ir maniau šį tą daugiau iš Ibrahimo atviravimų parašliavoti, tik kad jau akys stačios į lovą raustis. Tai prieštaraut neturiu argumentų..
Kitų kartų...
Šįkart tranzuoti sekės it sviestu tepta. Žiū vienas iki vienos sankryžos pavežėjo, kits iki kitos. Vienas vyriokas it kokis pranašas paklausė, ar kartais neturiu prie savęs dujų balionėlio. Net krūptelėjau, išties nė į galvą neatėjo. Izraely visada – paradoksalu, bet tiesa - saugiai jaučiaus. Na, bet matyt... Apie tai – kiek vėliau..
Keletas priešjomkipurinių geradarių pametėjo iš vienos vietelės į kitą. It tyčia dar ir su etiopiete [šiems žydams ypatingus šiltus jausmus jaučiu] bičiuliškai keletą minutėlių drauge stabdėme pakeleivingas mašinas, ir mums labai greitai sustojo spitri žydė, ant galinės sėdynės jau pasiruošus apdarą Jom Kipurui – didžiai dienai, kai visoje šalyje absoliutus išmirimas – nė gyvo dūko gatvėse, visi pasninkauja, kai kurie meldžiasi, niekas nežiūri jokio televizoriaus, nejungia mobiliųjų. Grįžimas į praeitį. Tiesa, teko su jaunais žmonėmis pašnekėti prieš šią gana griežtai – tikinčių ar netikinčių – palaikomą šventę, ką jie apie tai mąsto. Pasirodo, kai kurie iš pagarbos šeimai mašinos raktelius saugo kitai dienai ir šventai neima duonos trupinio ar vandens lašo į burną. Tačiau nelabai patenkinti, mat reikia savų poreikių atsisakyti, o "lomkės" – sunku... Kam kofeino stoka, kam pirštai knieti sms suspaudyt.
Įsišnekėjom. Pasirodo, kad nors ši diena didi – šabas vis tik šventė ypatingesnė. Kodėl? Mat Jom Kipuro metu – visas Izraelis virsta angelais – dvasiomis, nebesirūpinančiomis materialiais dalykais. Tai – dvasinis ir fizinis išsivalymas. Tačiau žydams – tai nėra taip svarbu, kaip švęsti su maistu, tai yra išlikti žemiškais, nes jie gi ir yra žmonės. Taigi šventimas Viešpaties poilsio su skanumynais – kur kas pagarbesnė šventė, tačiau nepaisant ortodoksų balso, tik per Jom Kipurą – visiška tyla ir ramybė.
Kadangi prieš 8 metus atsivertusi arba kitaip - "grįžusi prie "tečiuva" (hebr. =atgailos) moteris važiavo susitikti su drauge, kilimo iš Lietuvos (!) – pastaruoju metu vis daugiau ir daugiau tenka susidurti su tokiais žmonėmis – ir melstis, pasninkauti prie Raudų sienos, ten mane ir paleido. Po tokių dvasinių pokalbių nieko kito ir nenorėjau, kaip tik priglust prie Sienos ir būt. Iš pradžių nurimusi atsisėdau. Paprastai ateinu čia gana trumpam kiek pasimelsti, o štai dabar geras ketverias valandas išbuvau. Reikėjo... Žydėms lengviau. Žiū įsikibusios į maldų knygą, rypuoja tai priekin, tai šalis belinguodamas, pasisriūbaudamos, jos visą sielos skausmą išlieja ir patenkintos eina tolyn. O aš sėdėjau ir visa, kas buvo skaudama širdy, laikiau kažkur giliai. Nuslinkau raudojančių link ir priglaudžiau galvą prie šilto kvapnaus akmens. Kakta įsiskverbė į milijonų moterų išbučiuotą sieną. Kažkur dingau... Grįžtelėjau dešinėn – į realybę vėl sugrąžino dejuojančios žydės balsas. Už jos – visa eilė įvairiai galvas apsigobusių moterų ir merginų išvarginti ir liūdintys veidai. Pro plyšį kairėje gebėjau įžiūrėti kiek solidžiau atgailojančius vyrus. Į plyšį įspraudžiau dar iš Ašdodo atsivežtą žiedą, nuskintą pakelėje. Čia už visus saviškius...
Nė nepajutau, kaip laikas prabėgo. Temo, ir sulig trečiąja žvaigžde, pasak žydės, į miestą atslinko šventė.
Pradėjo rinktis angelai. Baltai pasidabinusios šeimos ėjo melstis, būti su Juo, kurio vardo niekada nedrįsta garsiai perskaityti. Sieną apspito pieno figūros. Panūdo paidairyti ties vyrų puse – šie gi, daugiausiai žinoma ortodoksai – apsigobę kutotomis skaromis su juodais krašteliais, atrodė it žydai keliaujantys Egipto dykuma į Šventąją žemę. Linguoja uoliai, pasiniūniuodami.
Kiek pastoviniavau ir nudrožiau į neseniai atrastą naują vietą. Dar praeitą kartą su žydu iš Meksikos – kaip šįkart sužinojau – mesijanistiniu (tikinčiu, kad Kristus – Mesijas) – ten nuvarėme Viešpaties pašlovint. Aš aišku žmogus kuklesnis – charizmatikai man ne pati artimiausia idėja, tačiau giesmės labai gražios, žmonės gana laisvi ir malonūs, muzika iš esmės nuostabi, vieta miela – per langus Siono kalnas žiburiais spindi – pabūti su Juo. Išgiedojau išbuvau keletą gerų valandų ir dygsniavau namo aplink visą Jeruzalę į Atvirus Namus and Alyvų kalno. Čia istorija pakryps kiek į kiton pusėn, nes tieji namai pareikalaus atskiro dėmesio ir išsamaus pasakojimo.
Taigi pasninkavau solidarizuodamasi su visais žydais. Kitą dieną vidų nutariau gramdyti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Iš ryto keletą gerų valandų prasišildžiau Jo malonėje ant Alyvų kalno, Dominus Flevit ("Viešpats verkia") sodelyje. Visa Jeruzalė – prieš akis. Keletas prašalaičių piligrimų šnektelėjo ir pasisiūlė pasimelsti už mane. Uždėtos rankos ir tvirta malda pasibeldė į širdį. Nutariau pražingsniuot visus Kryžiaus kelius – stropiai, iš stoties į stotį, pabūdama su Juo kančioje kolytėlėse ar tiesiog judrioje gatvėje. Buvau it Rūko malonėje, niekas nerūpėjo – žmonių žvilgsniai ar įkyrios replikos. Skendėjau Jame ir ėjau žingsnis po žingsnio. Buvo Daug. Kartais buvo sunku, tačiau gilu nepaprastai.
Ir po paskutinės stoties – Kristaus Kapo, tiesiai patraukiau į šalimais prigludusią klausyklą. Kirptomis akimis pranciškonas nors ir su aštriu akcentu, tačiau gana suprantamai slebizavojo angliškai, ir visą susikaupusią dervą palikau ten. Išėjau, ir ašaromis palaisčiau Kritaus Kapo Kopytėlės pajuodusias sienas. Ilgai netrukus nuskuodžiau prie Raudų sienos. Jom Kippur baigininėjasi, tuoj saulė nusileis, ir visiems linkėtas "hatima tova" (hebr. Gero ženklo) – tai reiškia, geros atgailos, išsipildys.
Išalkusi angelų minia stovinavo šen bei ten. Kai kurie sekė ortodoksų maldas, kiti žioplinėdami dairinėjosi. Tik vėliau supratau ko - lyg širdį verdamas, pasigirdo ragas. Keli jų. Egzotiškai, it Egiptu keliaujantys, jauni žydai su pasimėgavimu pūtė ilgokus garbiniuotus intrumentus. Tačiau iš kažkur atsiradusi policija bandė juos nutildyt, net vieną tįst kažikur pradėjo. Išsiaiškinau – mat dar visų trijų žvaigždžių nepamatyta. Reiškia, Jom Kipuras dar nepasibaigė. Debesuotas dangus iš tiesų klaidino ne vieną – keletas minučių, ir pūtėjai jau galėjo tęsti ceremoniją. Visi sustingę. Baigėsi 25val. pasninkas, policija nešė pyragėlius ir saldžius gėrimus. Išalkusi minia tiesiog čia pat, Sienos akivaizdoje, kramtė saldėsius. Aš nučiupau keletą, tačiau paslėpiau kuprinėje, nes norėjau skuosti švęsti šv. Mišių. Po tokios dienos, jos – Tikras dvasinis Maistas.
Džiaugsmas didis suviešpatavo po Susitikimo su Juo. Ėjau ir tykiai džiūgavau. Skanumynai tirpo burnoje ir džiugino išalkusius pojūčius.
Savo džiaugsmo švęsti ėjau dar ir 24/7. Tai jau mano minėtieji maldos namai, pasivadinę 24/7 dėl nuolat atvirų durų. Maldos ir ramybės ištroškusiai dūšiai – ar gali būti kas nors reikalingiau... Ten charizmatai ne tik vėliavas ir rankas iškėlė, bet vienas vyriokas nuo palangės pasičiupo ragą ir pūtė net susirietęs. Jom Kipur išties baigės. Tiesą sakant, išties labai džiaugiausi išbandžiusi tai – toks vidinis prasiplovimas būtų sveika ir dažniau.
Matyt tai buvo vienintelė diena metuose, kada it sesių – panašių ir kovojančių religijų išpažinėjai pasninkavo drauge. Kaip žinia, ne vienas krikščionis ir solidarizavosi su jais. Ramadanas ir Jom Kipuras persipynė. Taigi alkanųjų minia braidžiojo Jeruzalės gatvėmis. Ibrahimas – apie jį kiek vėliau – juokėsi iš išlūžtančių žydų – jie tai mat tik vieną parą šitaip pasninkauja, o jau žiū ir apserga, ir greitoji apsilanko. O musulmonai – visą mėnesį iki saulėlydos į burną maisto nė vandens neima. Gal ir per drąsu būtų lygintis, bet dalis tiesos vis tik yra. Bet kokiu atveju, galima pajusti, kaip maistas vis tik svarbu žmogaus egzistencijai.
O matyt dabar būtų pats laikas apsakyti Ibrahimo istoriją. Artimuose ar tolimuose planuose ketinu apie jį net straipsnį ar šiaip šį tą parašliavoti, nes manau, kad jis to vertas. Kad lietuviukai irgi apie jį žinotų, nes pasauliniame lygmenyje šis visuotinai gerbtinas žmogus gal ir nedrįstų tarp Motinos Teresės ir Nelsono Mandelos atsistoti, tačiau tųjų ar kitų garsenybių draugijoje savo mintimis dalinęsis.
http://www.jerusalempeacemakers.org/ibrahim/projects-ambassador.html
Meksikieties žydas man pakuždėjo, kad Richard'as Gear'as – jo geras draugas, jis ne kartą yra kalbėjęs Bendruomenių rūmuose Didžioje Britanijoje ar Baltuosiuose rūmuose. Atrodytų kitas žmogus iki dangaus pakiltų, nosį užverstų ir nė pažint nenorėtų. Tačiau šis mažas mielas palestinietis apie save it apie mažą žmogų atsiliepia. Ir išties, atistojęs jis drąsiai įsispraudė kone į pažastį ką tik čia atsibasčiusiai olandei. "Ar gali būti kas gero iš mažo žmogaus?" užklausia ir gudriai šypteli, nes puikiai žino, kad jis vienas iš svarbių žmonių aplinkiniams vaikams. Ramadanas – gana brangus mėnuo, mat tenka iš savo kišenės pamaitinti apie kelis šimtus našlaičių. Kad pagelbėtų beduinams, jis net savo mašiną pardavė. Iš esmės šis žmogelis – taikos nešėjas. Norėjau vos prieš kelias minutes pavadinti kovotoju už taiką, tačiau jo švelni forma neatitiktų tokio epiteto.
Taika. Taika, kaip sako išmintis, turėtų prasidėti ties artimu. Šnekėti vien apie tai – graudu ir veidmainiška. Iš kartos į kartą ant Alyvų kalno, tarp kitų palestiniečių gūžtų, įsispraudęs ir "Open Hous'as". Durys čia nuolat atviros, esi kviečiamas užeiti – senas tu būtum ar jaunas, svetimšalis ar čionykštis, turtingas ar vargšas. Tai ne viešbutis – nėra jokių kainoraščių už paslaugas ar guolį. Gali prisidėti iš savo kišenės priklausomai nuo jos dydžio. Čia prieglobstį atranda visi – religija ar spalva nieko nereiškia. Pats Ibrahimas – atsidavęs musulmonas, o šai mano jau minėtas draugas Hermes – mesianistinis žydas kilimo iš Meksikos, aš – krikščionė. Visi prie to pačio stalo pitą dalinamės daržovėmis užkasdami. Greta – musulmonė palestinietė, protinga ir darbšti gydytoja, kol kas bedarbė dėka niekingų darbdavių. Kai praeitą kartą čia lankiausi kompanija pakliuvo išties spalvinga. Apie dujinę sukosi mažas kresnas sportiškas juodas vyriokas, savo ir taip pliką galvą aptraukęs smaline skepeta, aukso grandinė ir laikrodis bruko dviprasmišką įspūdį. Išties geros dūšios net kelių vakarų iš eilės virtuvės meistras pasirodė besąs amerikietiškos kilmės Taikos Ambasadorius. Keliauja jis iš vienos Azijos šalies į kitą vis pasispirdamas idėja, kad tarp vaikų taiką sportu pasodinti galima. Visai prieš pat miegą jis man įspraudė savo diskų skaitytuvą su keliais filmukais. Palestiniečių ir izraeliečių vaikų išpažintys privertė pripažinti, kad tai gali būti vienas iš nuoširdžiai sveikų kelių.
Susėdus prie stalo, pagyvenęs kaimynas kairėje susikaupęs patylomis laimino maistą. Šis amerikietis – su misija ceremonijų alikti. Smulkiai papasakoti nedrįstu, nes sunku man buvo suvokti, kurią protestantų atšaką jis atstovauja. Tačiau jo gilus dvasinis žvilgsnis ir keletą kartų burbtelėti taikingi žodžiai kuždėjo man apie ramią jo prigimtį.
Neseniai užpulta vokietė – bene "normaliausia" – savanoriauti atvykusi mergina. Panašios praeities – neseniai baigusių mokyklą ir savęs ieškoti atvykusių – čia nemažai.
Indiškos – afrikietiškos kilmės anglė gydytoja musulmonė prieš eidama savo vakarinės ramadaninės maldos, milžiniškomis akimis tyrinėdama manąsias, klausėsi kuklios lietuvės savanorės istorijos. Šįvakar – ji dviprasmiškai nusiteikusi: pagalbos pažadu pasirašė paleistinietei ir gerą pamokslą išdrožė savo nepasitikėjimą hiperaktyvumu bedangstančiam Taikos Ambasadoriui.
It laumė iš kažkurios amerikietiškos rančos pagyvenusi moteris – palaidais ilgais žilstelėjusiais plaukais ir nevaržančiais drabužiais – prie stalo vis stengėsi apginti tiesą.
Sėdėjau ir mėgavausi vakariene – ne tiek skaniu maistu, kiek draugija. Keistuoliai mane įkvėpė ir netgi gerokai stuktelėjo. Apsnūdusiai sielai matyt tai pats tas.
Jei dar paminėčiau kitą rytą netikėtai atklydusių evangelikų brazilų trijulę, kurios bičiulystėje teko praleisti visą kitą dieną, tai praktiškai ir galėčiau pabaigti begalinį keistuolių sąrašą. Pastaruosius drauge su Hermes lydėjome į švenčiausias Jeruzalės vietas, kol galų gale prisėdę protestantų pripažįstamame Kristaus Kapo sode malda prabilo į mūsų širdis. Man gal iš solidumo, charakterio bukumo ar skirtingo asmeninio būdo meldimasis kalbomis vis dar egzotika. Juolab kad sode mažesnių ar didesnių grupių, giedančių plačia krūtine, ne viena. Mistika supo mane visą dieną, kol stiprūs išgyvenimai vainikavo vakarą.
Šįkart man pačiai ir vėl teko apvedžioti Jeruzalės kampus į duris netikėtai pasibeldusiai olandei savanorei. Štai ties čia ir turiu sugrįžti į istorijos pradžią, kada taikus vairuotojas perspėjo, kad pravartu kiešeniuje paslislėpti kokį dujų balionėlį ar dezodorantą. Dvi aukštas merginas ne juokais užpuolė patvirkęs arabiukas. Mums besileidžiant alyvų kalnu, staiga pripuolė paklaikusiomis akimis koks penkiolikametis, it apsėstas stengėsi grybštelti mane ar olandę. Mudviem net kojos pradėjo kalatotis – vaikio rankos tvirtos ir užsispyrimas dramblinis. Nejuokais susierzinom – įkyruolio vos pavyko atsikratyti. Atvirai sakant, šis nemalonus įvykis apnuodijo mano palengva siaurėjantį pasitikėjimą arabais. Juolab, kad visai mums visai netikėtai įstrigus dėl penktadienio iškilmių iš mečetės betraukiančioje tvankioje minioje, rankos vis lyg netyčia siekė uždraustų vietų. Geriau jau bristi moterų pusėje, nes net ir vaikas ant pečių netrukdo savo pažabotas fantazijas netikėtai realizuoti. Jie matyt mano, kad visos europietės – prostitutės. Graudu.
O minėtoji minia – išties įdomi patirtis. Neperdesiu pasakydama, kad niekada nebuvau taip beviltiškai strigusi tokioje galybėje. Ibrahimas išsitarė, kad tądien dėl specialaus leidimo iš Vakarų Kranto ar Gazos gerokai suplaukė musulmonų, užtvindžiusių vargšę siaurą gatvę, vedančią prie Damasko vartų, dvidešimtpenkiatūkstantinė minia. Džiūgavau, kad esu kur kas aukštesnė ne tik už visas moteris, bet ir kai kuriuos vyrus – deguonies pakankamumas neleido pasijusti fiziškai silpnai, o ir šypsena nepranyko nebyliai susimirksėus su keliomis besigrūdžiančiomis musulmonėmis. Vis tik viena neatlaikė – nors vyrai pilte pylė iš geriamųjų buteliukų vandenį, moteris nualpo praktiškai ant mano rankų. Ilgai laikyti neteko, nes minia nunešė ją į šalį, o man tada tapo neberamu... beviltiškumas valdė...
Saulė leidos, ir mums tykiai besėdint sodelyje, staiga pliūptelėjo sprogimas ir jį sekančios liepsnos. Apmirė visi kūno audiniai. "Karas?" – pirmoji mintis. Ramus senolio balsas vienai iš piligrimų paaiškino Ramadano paprotį saulės laidos laiką skelbti tokiu šoviniu.
Turtingas vakaras su Ibrahimu ir Nazik neprailgo. Keletą kartų čia užsuko ne tik kiek papaikę Ibrahimo anūkėliai, vis kaulindami iš dosnaus senelio šekelių penkinės, o dar geriau dešimtinės. Kai šis su savo sūnumi kažką karštai ir kiek piktokai aiškinosi, maniau, kad bėda ištiko kažkurią pusę. Tik nuolat kikenanti Nazik neleido įsitvirtinti tam jausmui. Greitai ji truputį pavertėjavo – jie mat kalbėjosi apie barzdą. Ibrahimas apsikęsti jau nebegali – taip jam knieti, kad sūnus ją nuskustų. Jaunai žmonai juk tai taip nemalonu. Bet vidurinėlis nė girdėt nenori. Dabar kikenom jau trise.
Nazik buvo labai maloni šįvakar. Net pasiūlė aplankyt taip niekad iki viršaus neužkopiančią Ibrahimo žmoną bei jos seseris. Prisėdom paplepėti, ir ausis bei akis skrudino aklos kurčnebylės sesers aktyvūs pasakojimai. Istorijos dar iš vaikystės. Pantomimika iškalbinga – gal dėlto ir nekeista, kad Ibrahimienė drauge su kaimyne sinchroniškai unisonu vertė aklosios nuotykius. Gal tik tas sudejavimas kartas nuo karto verčia skambėjo kraupokai...
Tranzuoti ėjau kiek susikausčius – pasitikėti arabais neketinau, todėl net ir pireš kaulus laužyti ketinančią šilumą neburnojau – savo juodąjį bliuzoną užsegiau be galimybės tyrinėti manąjį moteriškumą. Žingsnis spartus – ir po gero pusvalandžio iš Rytinės Jeruzalės įžengiau į žydų teritorijas. Nurimau, net marškinėliais vilkėdama palikau. Dar keletas kilometrų, ir atsiradau pakely namo. Su pirmuoju – ramybė. Kartais net kalbėtis nesinorėjo, taip gera buvo tiesiog būti. Antrasis skundėsi, kad kątik pavogta jo vargšė kamera – vienintelis darbo įrankis. Trečioji šeima – rusai... Vargsta jie čia taikydamiesi prie naujo Izraelio.
Viskas... Dar perbėgau akimis ir maniau šį tą daugiau iš Ibrahimo atviravimų parašliavoti, tik kad jau akys stačios į lovą raustis. Tai prieštaraut neturiu argumentų..
Kitų kartų...
Monday, October 03, 2005
Kasdienybė Ašdode
Atsikvėpiau... Jau kuris laikas kelioninį krepšį atidėjau į šalį. O ko gi ne. Paskutinį kartą su Jakobu Jeruzalėj blaškėmes... http://evatravelsmore.fotopic.net/c711085.html Tada jau net ir kvailiot pradėjom - fotomisiją "Vartai" išmąstėm. Kiūtinom aplink aptvertą Jeruzalės senamiestį, stojom prie vartų kaip tikri turistai ir prašėm praeivių mumis papyškint... Kai kuriems ne pro šal būtų akis pramankštint - vos telpam į kadrą mes ar vartai.
Lankėm Jakobo vietinius draugus... Keisti jie mažumą - praktiškai visi gėjai ar lesbietės. Hmm.. Man tikrai naujos patirtys, naujas pažinimas ir daug neatsakytų klaustukų.
Po visų pasikeliavimų matyt pajutau, kad turiu kiek pailsėti... Ir taip jau per šiuos metus apvažinėjom tiek, kad regis per savo gyvenimą tiek neteko keliaut.
Savo dienoraštį regis gūdžiai apleidau. Juk nei apie kelionę ant Taboro kalno http://www.evatravelsmore.fotopic.net/c665576.html, į Romą ar į Palermo, nei į Kiolną http://www.evatravelsmore.fotopic.net/c663869.html nepaminėjau. Gįžus iš pasiilgtosios Europos, jau kitą savaitgalį į Golaną patraukėm http://www.evatravelsmore.fotopic.net/c671884.html.
Matyt susikaupė pernelyg daug visko, kad tenka truputį atsipalaiduoti ir tiesiog Ašdode pabūti. O gal tai, kad po trupinį išsivažinėja savanoriai, noris su jais pabūti, skirti jiems laiko. Štai greitu laiku liksim tik mudvi su Rūta.
O gal ir dėl to, kad jau kuris laikas įsitaisiau naujoje vietoje ir ten darbuotis tenka ir savaitgaliais. Štai paskambina bosas ir sako "antrą valandą toje ir toje vietoje". Imi kamerą, ir skuti ten. Nors ne visada sužavėta būčiau. Per keletą savaičių teko pafilmuot kokį šešetą koncertų, keletą nuobodžių provincijos aukštuomenės suėjimų. Bet mokaisi žmogau, išbandai save. He he, juokas ima. Čia visada gali sutikti tuos pačius spaudos atstovus, tuos pačius politikus. KIEKVIENAME nors kiek žymesniame renginyje (įskaitant ir rugsėjo pirmąją, ir vaikų darbų parodą muziejuje, ir bendruomenės centro įkūrimą) pasirodo vietinių superherojų komanda - dj gerbiamas meras, vicemeras, fotografas ir keletas "šunelių" - būsimų jaunų politikų, dabar besišildančių po politikų sparneliais. Blogiausiai yra tai, kad visada gauni nurodymus jų veidus būtinai nufilmuot. Taigi kiekvianame kasmėnesiniame žurnale kiekviename reportaže matai tuos pačius iki kaulo įkyrėjusius veidus. Su tais pačiais pora fotografų jau gali susimirksėt. He he, stačiai įsispraudžiau į vietinę spaudą. He he, "pats" meras jau mumi pažįsta. Gavau "misiją" - surasti lietuvį, kolekcionuojantį pašto ženklus - su juo gerbiamasai ketintų susimainyt - 100 ant 100. Tai bent garbė....
Tačiau bosas - tikras kurmis. Ištrauka iš dienoraščio:
"Vita čia kada tai pametėjo straipsniuką apie Rusijoj siaučiančias magnetines audras. Matyt Izraely jos niekada ir nesiliauja... Susėdę prie skurdaus žydiško alaus su Robertu keikėm vietinių klaikią natūrą. Neįpratus aš buvau liudyti "skalbiam skalbiam džiaunam džiaunam - o! susidėvėjo! LAUK!" proceso. Susikrimtau matyt ne dėl to, kad vietinių taikliai vadinamas "Spielbergas" - varganos politinės prostitutės [ne per grubu taip vadinti...] vietinės televizijos vadovas ir mūsų bosas staiga "susireikšmino" ir uždraudė tai, kas jam - jei mastytų kiek į priekį ir ne į kišenes - galetų vienaip ar kitaip pasitarnauti... Ir vis tik... Man naiviai lietuvaitei nieko kito nelieka, kaip tik paplekšnoti per petį skanduojantiems "Pinigai valdo pasauli".. Ir nieko čia nepadarysi. Gera pirmoji pamoka. Kartoka, bet sveika... Dėka Eglės pasidalintų darbinių istorijų, smagiai pakikenom vakare nurydami paskutinius nuoskaudos lašus... Šiandien iš ryto nusliuogiau laiptais žemyn... Dar Jakobo palikta kava pasaldinau kiek rūsčias mintis... Įbrukau keletą sūrių sakinių pašnekovams anapus jūrų marių, ir suvokiau, kad nėra ko čia verkauti - įsaususios žemės neišmirkysi... Susirinkau išsibarsčiusius gabaliukus, ėjau pirmyn - gvildenti žydiškai marokietiškos kultūros..Nors sako, kad ir Lietuvoj taip yr, ir Italijoj... Matyt, gūdus tas sutvėrimas.. Žmogus..."
Tai kaip suprantote, daug laiko dabar skiriu savarankiškam mokymuisi apie technologijas. Kursų jokių čia nėra, tai vienas kitam padedam savo įžvalgomis. Pati televizijos komanda - vienas cirkas. Be mūsų savanorių dar darbuojas pagyvenusio amžiaus Galina, imigrantė iš Rusijos (neseniai atradom, kad ji - krikščionė. Tik turim tylėt it žuvys - gi darbą antraip prarastų :) Ji - profesionalė, todėl šį tą galima pasimokyt. Hehe, Robertas tai juokias iš senamadiškumo - tačiau pastebėjom, kad ji irgi jau dinamikos į savo montuojamus darbus įpina. Orian - boso Dudu (apie jį jau supratot iš aukščiau aprašytų eilučių) - dutekrėčia. Nuolat vienas su kitu besiėda - tikrąja to žodžio prasme. Ji - nemėgėja pluštis. Tačiau čia - vienintelis šansas su ja darbuotis, nes ji moka anglų kalbą. Tik Robertui su ja darbuotis labai pakyrėjo - ji būtinai turi įsiterpti ir pasipasakot apie žaliuosius batukus ar paskutinius gerbėjus. Man plaukai šiaušias, nes teks su ja dirbt - o aš tokių mergaitiškų plepalų nepakenčiu. Yossi, mūsų vadinamas Joške, tikras parazitas gero berniuko veidu. Toks mielas bendrauti, o žiū jau susirietės Dudu skundžia, ką mes taip ar ne taip padarom. Štai visai netikėtai 200 val. darbo Roberto ir Heilikos filmą tiesiog paėmė ir ištrynė. Iš to greitumo ar žioplumo... Tik va Robertas jau išvažiuoja ir teks likti vienai. Darbų padaugės, bet matyt greičiau viską įsisavinsiu.
Neseniai suszgribau, kad tik keli mėnesiai teliko iki pabaigos. Jau pradedu dairytis į Lietuvą, nors nemenkai dar dalykų laukia. Šią savaitę švęsime Roš Hašana - žydiškus naujuosius metus. Kitą savaitę Jom Kipur - atgailos dienas. Dar šį mėnesį galėsim matyt palmėm dengtose pašiūrėse žydukus matyt - bus Sukot - Palapinių šventė. Tai žydai švenčia čia užtektinai... Dar labai noriu aplankyt draugus Betliejuje. Ir šiaip po Vakarų Krantą pasivažinėt. Štai pora anglų atvažiuoja socialinio filmuko apie palestiniečius ir izraeliečius sukti, tai aš aišku jau dabar spirgu įsitrinti.
Žvelgdama atgalios susimąstau.. Tiek daug visko patirta... Kaip aš viską tai susiesiu su savo buvusiom studijom, savo ateitim.. Klaustukas toks didelis, kad net kartais spangu daros. Kur tolyn? Kaip? Ar pavyks? Bet Jam atiduodu nerimą... Atvirai tariant - taip neramu grįžt namo... Nors taip brangius žmones aplankyt, apkabint - kad ir šios nakties lėktuvu...
he he, o čia keletas pasvarstymų iš mano dienoraščio:
Šiandien it pipirų prikirtę. Ir ko mes ten dar toje tuštybių tpfu vos nepasakiau karalystėj tebeieškom. Vis dar bandom kažką pokštaus išknisti... Na ką gi. Šįkart bizūną pasidrožėm praskalbti kvailučių kailiams. Kai ankščiau Kaune gyvendama neturėjau televizoriaus, man regis buvau laimingas žmogus. Nugi daba tekdavo su penkių kitų nosių televiziniais įnoriais taikytis. He he, ir būdama būtent čia šventoj žemėj sužinau apie pasaulio "gudročius". Tas pamirštas susierzinimo jausmas vėl manyje supulsuoja... Mano nuomone, niekas lai nedrįsta lenktyniauti su - kaip prityre mtv analitikai pasakytų - kiek pasenusia rubrika "noriu įžymybės veido". Sėdi iki mėlyno skausmo įsikibus į kėdės rankenas mergina ir bando išstenėti šypseną. "Noriu buti kaip Britney Spears". Aleliuja. Lyg vienos šmėklos būtų maža... Ir visai rimtai gydytojai išpiešia apvalios figūros mergaitei "šiokį tokį pagražinimą". It po gerų muštynių užsisenėjusi alkoholikė [kiti spjaudosi, kad tik nepakliūtų į kokią avariją, o čia prasom savo laisva valia ismargina savo puosmena] begydama ji bando sugrazinti savo vargse pagarba.
Žiū, žuvies veido dvyniai atidrožia ir visai ramiai sau išpoškina, kad nori panešėti į garsųjį apvalaus veido Bradą Pitą. Aleliuja nr. 2! Nu iš kur tiek drasos jaunikaičiams. Papluša plastikos ekspertas, ir lašas panašumo kažkur išgaruoja broliams prabilus. He he, matyt balso aparatas dar nebuvo atpigintas supermarkete. Ir garsenybių smegenų internete nieks neišpardavinėjo. O TUOJ BUS!! Ir nė nebando manęs dabar ant laužo kas degint, nes nebereiks šimtmečių laukt [o gal jau yra...]. Susėdę prunkštėm į delną, nes bandem cia tobulinti tokius "žaidimus su savo gyvenimu". Tegul tos britnių ir pitų grupuotės [man regis jau geros futbolo komandos susidarytų, na gal kokis Cruisas ar Lopez nukonkuruotų] į narvą suleidžiamos būva... O mes stebėsim, kaip šis žiurkinis eksperimentas veikia - ar vienas pitas nepavydi, kad kitas pitas nukabina trečią britnę. O gal dar kokių naujų reiškinių atrastumėm. He he, matyt profesinis sindromas manęs nepalieka...
Na, o paskui tai jau galima ir valstybei pasitarnaut. Kruzai bus pėstininkai, lakūnais paskirti pitai. Ir visas holivudas eina kariaut lai irakan. O ką? Ir taip jau europinė balta masė perdaug išsiskirianti. Sunku mumi būna atskirti vieną juodaodį ar azijatą nuo kito. Nėr čia ko būt kitokiais.
He he, kariaut su arabais nebūtų pavojinga. Kur kas šmaikštesnis - civilinis karas. 3 pitai prieš 3 pitus. He he, gali būti čia lansktus - pozicijas netycia sumainyt... O kas pastebės... Galėjom ant kušetės išsidrėbę ir daugiau absurdiškų situacijų sukurpti, alia kad toks tuštumas vargina... Ir kam dar tebesikamuoja klono šalininkai? Juk jau juos tokiais "pagalbos projektais" lenkia intelekto nesugadinta mtv...
Religija Ashdode
Na ir ką?.. Ogi šiandien išmastėme, kad Izraelyje - o gal būkime politiškai korektiški vietiniu sociologinių stebėjimų atžvilgiu - Ašdode, galima drąsiai skelbti naujos religijos įsišaknijimą. Pradžiai duokime darbinį pavadinimą "Molas". Religijos tyrinėtojai matyt turetų priskirti tai pagonybei, nes dievukų čia - ištisos lentynos. Ir visi jie - tikros šventienos - pabandyk tik paprieštaraut kasdien išdidžius ratus išdrožiančiai merginai, kuriai "pasimelst" - tikra priedermė. Kasdien, tuo pačiu laiku, sukart kuklia procesiją, aplankyt ir apglostyt visus, kad neduokdie kuris nors neliktų pražiopsotas. O neliks - juk visi tokie spalvoti, margi, blizgantys.
Šventykloje - kaip ir pridera - viskas išlankstyta į daug mažų koplyčių su mažais spalvingais altorėliais. Jūsų paslaugoms - kunigai - čia pat. Kiekvienas turi savo išmoktus poterius, bet dažniausiai ji - iškamuotam "tikinčiajam" - tikra sielos atgaiva. Tik paklausykite - iškuiti kokį skuduraitį, užtempi ant savęs ar jis tiesiog nukara palikdamas erdvės papildomam "tikinčiajam", ir spėkit ką gi "kunigas" porina?. "Oi, kaip jumi tinka!!". Tai - žinoma - palaiko vargšą pasimetėlį savo sielos viduje... Jei esi netvirtas savo tikėjime, tai garbės žodis, gali 2/3 ilgio, kauliukų nesiekiančias kelnes - susigundyti nusipirkti. Taigi "kunigas" pasake. Šventa matyt...
"Tikintieji broliai ir sesės" stropiai susiplanuoja savo laiką aplankyti šventovę. Reiktų užeit po darbo - gal kas naujo "dvasiniam" gyvenime... Štai ir penktadienis iš ryto laisvas - skirkime pusdienį ten. Taipgi blogai jaučiamės - o ten nuėjus, širdis atsigauna. Visi "tikintieji" čia - nepažįsta vienas kito, tačiau jaučia tam tikra vienybę.. išgyvena vidinį pasitenkinimą, ramybę, ir patenkinti bei įkvėpti grižta namo šabui. Jei tu - vargšė pasimetusi savyje avis - išejai susinervinus, tai tik dėlto, kad matyt blogai meldeisi.. Matyt, i kunigą nesikreipei.. Ar visų dievukų neapčiupinejai... Ir jie dabar tave baudžia tokia prasta savijauta...
O visagalis visaapimantis dievas Pinigas tik tyliai prunkščia čia sau į delną.
Ir susimaščiau dabar.. Juokėmės cia mes iš ašdodiečių, kikenom iki susirietimo diagnozuodami reiškinį... Ir kaip nemalonu patapo, kad vis tik IR VĖL visiškai tą pačią religija rasiu grįžus namo...
Visi pasaulio "tikintieji" - vienykimės...
Lankėm Jakobo vietinius draugus... Keisti jie mažumą - praktiškai visi gėjai ar lesbietės. Hmm.. Man tikrai naujos patirtys, naujas pažinimas ir daug neatsakytų klaustukų.
Po visų pasikeliavimų matyt pajutau, kad turiu kiek pailsėti... Ir taip jau per šiuos metus apvažinėjom tiek, kad regis per savo gyvenimą tiek neteko keliaut.
Savo dienoraštį regis gūdžiai apleidau. Juk nei apie kelionę ant Taboro kalno http://www.evatravelsmore.fotopic.net/c665576.html, į Romą ar į Palermo, nei į Kiolną http://www.evatravelsmore.fotopic.net/c663869.html nepaminėjau. Gįžus iš pasiilgtosios Europos, jau kitą savaitgalį į Golaną patraukėm http://www.evatravelsmore.fotopic.net/c671884.html.
Matyt susikaupė pernelyg daug visko, kad tenka truputį atsipalaiduoti ir tiesiog Ašdode pabūti. O gal tai, kad po trupinį išsivažinėja savanoriai, noris su jais pabūti, skirti jiems laiko. Štai greitu laiku liksim tik mudvi su Rūta.
O gal ir dėl to, kad jau kuris laikas įsitaisiau naujoje vietoje ir ten darbuotis tenka ir savaitgaliais. Štai paskambina bosas ir sako "antrą valandą toje ir toje vietoje". Imi kamerą, ir skuti ten. Nors ne visada sužavėta būčiau. Per keletą savaičių teko pafilmuot kokį šešetą koncertų, keletą nuobodžių provincijos aukštuomenės suėjimų. Bet mokaisi žmogau, išbandai save. He he, juokas ima. Čia visada gali sutikti tuos pačius spaudos atstovus, tuos pačius politikus. KIEKVIENAME nors kiek žymesniame renginyje (įskaitant ir rugsėjo pirmąją, ir vaikų darbų parodą muziejuje, ir bendruomenės centro įkūrimą) pasirodo vietinių superherojų komanda - dj gerbiamas meras, vicemeras, fotografas ir keletas "šunelių" - būsimų jaunų politikų, dabar besišildančių po politikų sparneliais. Blogiausiai yra tai, kad visada gauni nurodymus jų veidus būtinai nufilmuot. Taigi kiekvianame kasmėnesiniame žurnale kiekviename reportaže matai tuos pačius iki kaulo įkyrėjusius veidus. Su tais pačiais pora fotografų jau gali susimirksėt. He he, stačiai įsispraudžiau į vietinę spaudą. He he, "pats" meras jau mumi pažįsta. Gavau "misiją" - surasti lietuvį, kolekcionuojantį pašto ženklus - su juo gerbiamasai ketintų susimainyt - 100 ant 100. Tai bent garbė....
Tačiau bosas - tikras kurmis. Ištrauka iš dienoraščio:
"Vita čia kada tai pametėjo straipsniuką apie Rusijoj siaučiančias magnetines audras. Matyt Izraely jos niekada ir nesiliauja... Susėdę prie skurdaus žydiško alaus su Robertu keikėm vietinių klaikią natūrą. Neįpratus aš buvau liudyti "skalbiam skalbiam džiaunam džiaunam - o! susidėvėjo! LAUK!" proceso. Susikrimtau matyt ne dėl to, kad vietinių taikliai vadinamas "Spielbergas" - varganos politinės prostitutės [ne per grubu taip vadinti...] vietinės televizijos vadovas ir mūsų bosas staiga "susireikšmino" ir uždraudė tai, kas jam - jei mastytų kiek į priekį ir ne į kišenes - galetų vienaip ar kitaip pasitarnauti... Ir vis tik... Man naiviai lietuvaitei nieko kito nelieka, kaip tik paplekšnoti per petį skanduojantiems "Pinigai valdo pasauli".. Ir nieko čia nepadarysi. Gera pirmoji pamoka. Kartoka, bet sveika... Dėka Eglės pasidalintų darbinių istorijų, smagiai pakikenom vakare nurydami paskutinius nuoskaudos lašus... Šiandien iš ryto nusliuogiau laiptais žemyn... Dar Jakobo palikta kava pasaldinau kiek rūsčias mintis... Įbrukau keletą sūrių sakinių pašnekovams anapus jūrų marių, ir suvokiau, kad nėra ko čia verkauti - įsaususios žemės neišmirkysi... Susirinkau išsibarsčiusius gabaliukus, ėjau pirmyn - gvildenti žydiškai marokietiškos kultūros..Nors sako, kad ir Lietuvoj taip yr, ir Italijoj... Matyt, gūdus tas sutvėrimas.. Žmogus..."
Tai kaip suprantote, daug laiko dabar skiriu savarankiškam mokymuisi apie technologijas. Kursų jokių čia nėra, tai vienas kitam padedam savo įžvalgomis. Pati televizijos komanda - vienas cirkas. Be mūsų savanorių dar darbuojas pagyvenusio amžiaus Galina, imigrantė iš Rusijos (neseniai atradom, kad ji - krikščionė. Tik turim tylėt it žuvys - gi darbą antraip prarastų :) Ji - profesionalė, todėl šį tą galima pasimokyt. Hehe, Robertas tai juokias iš senamadiškumo - tačiau pastebėjom, kad ji irgi jau dinamikos į savo montuojamus darbus įpina. Orian - boso Dudu (apie jį jau supratot iš aukščiau aprašytų eilučių) - dutekrėčia. Nuolat vienas su kitu besiėda - tikrąja to žodžio prasme. Ji - nemėgėja pluštis. Tačiau čia - vienintelis šansas su ja darbuotis, nes ji moka anglų kalbą. Tik Robertui su ja darbuotis labai pakyrėjo - ji būtinai turi įsiterpti ir pasipasakot apie žaliuosius batukus ar paskutinius gerbėjus. Man plaukai šiaušias, nes teks su ja dirbt - o aš tokių mergaitiškų plepalų nepakenčiu. Yossi, mūsų vadinamas Joške, tikras parazitas gero berniuko veidu. Toks mielas bendrauti, o žiū jau susirietės Dudu skundžia, ką mes taip ar ne taip padarom. Štai visai netikėtai 200 val. darbo Roberto ir Heilikos filmą tiesiog paėmė ir ištrynė. Iš to greitumo ar žioplumo... Tik va Robertas jau išvažiuoja ir teks likti vienai. Darbų padaugės, bet matyt greičiau viską įsisavinsiu.
Neseniai suszgribau, kad tik keli mėnesiai teliko iki pabaigos. Jau pradedu dairytis į Lietuvą, nors nemenkai dar dalykų laukia. Šią savaitę švęsime Roš Hašana - žydiškus naujuosius metus. Kitą savaitę Jom Kipur - atgailos dienas. Dar šį mėnesį galėsim matyt palmėm dengtose pašiūrėse žydukus matyt - bus Sukot - Palapinių šventė. Tai žydai švenčia čia užtektinai... Dar labai noriu aplankyt draugus Betliejuje. Ir šiaip po Vakarų Krantą pasivažinėt. Štai pora anglų atvažiuoja socialinio filmuko apie palestiniečius ir izraeliečius sukti, tai aš aišku jau dabar spirgu įsitrinti.
Žvelgdama atgalios susimąstau.. Tiek daug visko patirta... Kaip aš viską tai susiesiu su savo buvusiom studijom, savo ateitim.. Klaustukas toks didelis, kad net kartais spangu daros. Kur tolyn? Kaip? Ar pavyks? Bet Jam atiduodu nerimą... Atvirai tariant - taip neramu grįžt namo... Nors taip brangius žmones aplankyt, apkabint - kad ir šios nakties lėktuvu...
he he, o čia keletas pasvarstymų iš mano dienoraščio:
Šiandien it pipirų prikirtę. Ir ko mes ten dar toje tuštybių tpfu vos nepasakiau karalystėj tebeieškom. Vis dar bandom kažką pokštaus išknisti... Na ką gi. Šįkart bizūną pasidrožėm praskalbti kvailučių kailiams. Kai ankščiau Kaune gyvendama neturėjau televizoriaus, man regis buvau laimingas žmogus. Nugi daba tekdavo su penkių kitų nosių televiziniais įnoriais taikytis. He he, ir būdama būtent čia šventoj žemėj sužinau apie pasaulio "gudročius". Tas pamirštas susierzinimo jausmas vėl manyje supulsuoja... Mano nuomone, niekas lai nedrįsta lenktyniauti su - kaip prityre mtv analitikai pasakytų - kiek pasenusia rubrika "noriu įžymybės veido". Sėdi iki mėlyno skausmo įsikibus į kėdės rankenas mergina ir bando išstenėti šypseną. "Noriu buti kaip Britney Spears". Aleliuja. Lyg vienos šmėklos būtų maža... Ir visai rimtai gydytojai išpiešia apvalios figūros mergaitei "šiokį tokį pagražinimą". It po gerų muštynių užsisenėjusi alkoholikė [kiti spjaudosi, kad tik nepakliūtų į kokią avariją, o čia prasom savo laisva valia ismargina savo puosmena] begydama ji bando sugrazinti savo vargse pagarba.
Žiū, žuvies veido dvyniai atidrožia ir visai ramiai sau išpoškina, kad nori panešėti į garsųjį apvalaus veido Bradą Pitą. Aleliuja nr. 2! Nu iš kur tiek drasos jaunikaičiams. Papluša plastikos ekspertas, ir lašas panašumo kažkur išgaruoja broliams prabilus. He he, matyt balso aparatas dar nebuvo atpigintas supermarkete. Ir garsenybių smegenų internete nieks neišpardavinėjo. O TUOJ BUS!! Ir nė nebando manęs dabar ant laužo kas degint, nes nebereiks šimtmečių laukt [o gal jau yra...]. Susėdę prunkštėm į delną, nes bandem cia tobulinti tokius "žaidimus su savo gyvenimu". Tegul tos britnių ir pitų grupuotės [man regis jau geros futbolo komandos susidarytų, na gal kokis Cruisas ar Lopez nukonkuruotų] į narvą suleidžiamos būva... O mes stebėsim, kaip šis žiurkinis eksperimentas veikia - ar vienas pitas nepavydi, kad kitas pitas nukabina trečią britnę. O gal dar kokių naujų reiškinių atrastumėm. He he, matyt profesinis sindromas manęs nepalieka...
Na, o paskui tai jau galima ir valstybei pasitarnaut. Kruzai bus pėstininkai, lakūnais paskirti pitai. Ir visas holivudas eina kariaut lai irakan. O ką? Ir taip jau europinė balta masė perdaug išsiskirianti. Sunku mumi būna atskirti vieną juodaodį ar azijatą nuo kito. Nėr čia ko būt kitokiais.
He he, kariaut su arabais nebūtų pavojinga. Kur kas šmaikštesnis - civilinis karas. 3 pitai prieš 3 pitus. He he, gali būti čia lansktus - pozicijas netycia sumainyt... O kas pastebės... Galėjom ant kušetės išsidrėbę ir daugiau absurdiškų situacijų sukurpti, alia kad toks tuštumas vargina... Ir kam dar tebesikamuoja klono šalininkai? Juk jau juos tokiais "pagalbos projektais" lenkia intelekto nesugadinta mtv...
Religija Ashdode
Na ir ką?.. Ogi šiandien išmastėme, kad Izraelyje - o gal būkime politiškai korektiški vietiniu sociologinių stebėjimų atžvilgiu - Ašdode, galima drąsiai skelbti naujos religijos įsišaknijimą. Pradžiai duokime darbinį pavadinimą "Molas". Religijos tyrinėtojai matyt turetų priskirti tai pagonybei, nes dievukų čia - ištisos lentynos. Ir visi jie - tikros šventienos - pabandyk tik paprieštaraut kasdien išdidžius ratus išdrožiančiai merginai, kuriai "pasimelst" - tikra priedermė. Kasdien, tuo pačiu laiku, sukart kuklia procesiją, aplankyt ir apglostyt visus, kad neduokdie kuris nors neliktų pražiopsotas. O neliks - juk visi tokie spalvoti, margi, blizgantys.
Šventykloje - kaip ir pridera - viskas išlankstyta į daug mažų koplyčių su mažais spalvingais altorėliais. Jūsų paslaugoms - kunigai - čia pat. Kiekvienas turi savo išmoktus poterius, bet dažniausiai ji - iškamuotam "tikinčiajam" - tikra sielos atgaiva. Tik paklausykite - iškuiti kokį skuduraitį, užtempi ant savęs ar jis tiesiog nukara palikdamas erdvės papildomam "tikinčiajam", ir spėkit ką gi "kunigas" porina?. "Oi, kaip jumi tinka!!". Tai - žinoma - palaiko vargšą pasimetėlį savo sielos viduje... Jei esi netvirtas savo tikėjime, tai garbės žodis, gali 2/3 ilgio, kauliukų nesiekiančias kelnes - susigundyti nusipirkti. Taigi "kunigas" pasake. Šventa matyt...
"Tikintieji broliai ir sesės" stropiai susiplanuoja savo laiką aplankyti šventovę. Reiktų užeit po darbo - gal kas naujo "dvasiniam" gyvenime... Štai ir penktadienis iš ryto laisvas - skirkime pusdienį ten. Taipgi blogai jaučiamės - o ten nuėjus, širdis atsigauna. Visi "tikintieji" čia - nepažįsta vienas kito, tačiau jaučia tam tikra vienybę.. išgyvena vidinį pasitenkinimą, ramybę, ir patenkinti bei įkvėpti grižta namo šabui. Jei tu - vargšė pasimetusi savyje avis - išejai susinervinus, tai tik dėlto, kad matyt blogai meldeisi.. Matyt, i kunigą nesikreipei.. Ar visų dievukų neapčiupinejai... Ir jie dabar tave baudžia tokia prasta savijauta...
O visagalis visaapimantis dievas Pinigas tik tyliai prunkščia čia sau į delną.
Ir susimaščiau dabar.. Juokėmės cia mes iš ašdodiečių, kikenom iki susirietimo diagnozuodami reiškinį... Ir kaip nemalonu patapo, kad vis tik IR VĖL visiškai tą pačią religija rasiu grįžus namo...
Visi pasaulio "tikintieji" - vienykimės...
Saturday, June 04, 2005
Jordanija
Gausiau nuotrauku www.evatravelsmore.fotopic.net
Vis tik pasitaike gero kirpimo vaikinukai, patys trauke Sinajun nardyti. Eilate pribuvom jau sutemus. Susiradom papludimy vietele, kur galetumem galvas prideti. Iki ryto reik pailset. Juk laukia trumpa, taciau tirsta kelione.
Beduino dukra – grozio ir isminties perlas. Taip romantiskai nevadinciau, jei kalbeciau netiesa. Taciau mergina is tiesu buvo labai miela ir paslaugi. O svarbiausiai, kad galejom kalbeti anglu kalba. Nors vyras jau ir nuziuretas, taciau zvitriu tamsiu akiu kalnu gazele trosko mokytis universitete – labiausiai kalbu. It susitarusios kinkavom su Ruta galvas, kaip imanydamos skatinom kaip tik ir imtis sio ismintingo zingsnio. Vakariene patiekiama lauke. Ratu aplink maista sutupe isalke europieciai kirto it butu netureje kasnio burnoje senokai. Mama ir tuntas vaiku atsitrauke, o vis cigaretes sukantis tetis it liutas issirange netoliese. Ne zodzio netariantis, tevisku zvilgsniu stebejo musu smagu rijima. It vaikai gave ledu, sukirtom juos ir patraukem ant stogo – cia mes ir miegosim.
Ir ne tik del to, kad jis kantriai lauke, kol mes narstem romenu ar kryziuociu statytas pilis… Besileidziant kalnais, staiga jis sustojo, ir praktiskai priverte mus leistis staciomis pakriutemis zemyn. Is pradziu maniau, kad nusirisiu – slaitai ne juokais status, akmenys rieda po kiekvieno pedos pastatymo. Vis tik vargais negalais iveikem… Nors leidziantis reikejo ypatingai sukaupti demesi, kad neduokdie nenuriedetum, taciau spejau pasigereti ir i tarp uolu isprausta ezera. 5 tukstancius metu beskaiciuojantis karaliu kelias aisku buvo daug idomesnis nei tiesiog autostrada. Dar visi lankomi istoriniai taskai… Ir diena jau slinko i pabaiga. Tik puse zodzio uzsiminiau, kad noreciau isvysti saulelydi ant Nebo kalno. Ir taksistas it paseles skraidino masina… Saule nusileido dar mums esant pakeliui. Taciau mums tai neberupejo, nes netiketai, prie jau uzdaryto Nebo kalno suzinojom, kad siena uzdaroma kur kas anksciau. Taigi siandien sugrizti namo niekaip nepayks.
|
Subscribe to:
Posts (Atom)