Wednesday, June 04, 2008

kothbiro

kothbiro - artinasi lietus...

Šiandien visą dieną lašai kapsėjo į mano stoglangį. Gerai, kad didžiausias kelias, kurį sukoriau, buvo iki virdulio apačioje virtuvėje kavytei uzplikyt ir maisto katinukams pataisyt.
O nosį buvau įbedusi į kalną darbų, kuriuos ramiai vieną po kito pradedu įveikt...

15d. lyg laukčiau gimtadienio dar vaikystėje... Bet tas jausmas daug paslaptingesnis... Lyg nedrįstum apie tai svajoti, tik sulaikius kvapą lauki. Kas bus...

Tuesday, June 03, 2008

Marhaba

Laikrodis pradeda mušti paskutines 16 dienų iki kelionės. Visa laimė, kad kai kuriuos reikalus lietuviškai ekonomiškai susiderinau per abi šalis: nuo stabligės, difterijos, poliomielito, hepatito A ir vidurių šiltinės nemokamai prasisukau britų salose, o geltonojo drugio ir meningokokinės infekcijos skiepai kur kas pigesni pasitaikė Lietuvoje. Nors milijonais skiepų dar galėčiau prisifarširuoti, man regis, kad pakaks.

Taigi, vieną riebų pliusą šalia visų pasirengimo darbų jau pasidėjau.

Vizą po visų lenkiškų nuotykių susižvejojau. Pasirodo, pasas su viza buvo parvažiavęs kur kas anksčiau. Bet kaimynas lenkas - kadangi manęs tuo metu namuose nebuvo - paštininkui atnešus dokumentus atsisakė juos priimti, kažką nepagarbiai subambėjo ir sumosiskavo paštininkui, o pastarasis kaip tikras anglas džentelmenas nepakenčiantis pažeminimo, peštis nesirengė, bet nė nemirktelėjęs išsiuntė visą siuntinėlį atgalios į Kenijos ambasadą. Jau neprisimenu, kada buvau taip supykus. O labiausiai - dėl nepaaiškinamo bukumo. Pasirodo, jaunuolis iš vakaro buvo tiek padauginęs, kad dar iš ryto alkoholio buvau daugiau jame nei kraujo. Visa laimė, kad Lietuva turi ID korteles. Nes Lietuvą tąkart būčiau mačius kaip savo ausis. Bėda su tokiais kaimynais.

Dabar jau kuris laikas vakarais pavyzdingai prisėdu prie vienos bendruomenės - Hospitality Club - profilių, mat į Afriką keliaujam ne tik turisto takais mint, bet su vietiniais žmonėmis susipažinti, ir iš jų lūpų daug ką išgirst ir suprast.
Tokios kelionės man pačios įsimintiniausios. Dar dabar galiu praskleist apdulkėjusius prisiminimus iš keliavimo "tiesiog va taip" po Egiptą, Jordaniją ar Izraelį. Ir niekada tų akimirkų neišsižadėsiu...

Taigi, sumedžiojau gana patrauklius kelis kontaktus, skubiai apsikeitėme džiaugsmingais šūksniais... Po trupinį viskas dėliojasi į prasmingą kepalą... Gal tik giliai viduje visko vokiškai suplanuot neketinu. Nes mėgstu eiti "pagal širdį". Vis tiek visko aplankyt nepavyks, bet tie momentai "dabar jaučiu, kad sukti reikia čia" visada sužvejoja po kokį kokybišką nuotykį.

p.s. bent jau iš padorumo noriu savo pavargusion galvelėn dar sumest kelis žodelius. Marahaba. Labas, kaip laikais. Suahili kalba...