Kas slypi po taikdarių uniformomis...

Pasižiūrėjom ne visai 'šventinį' filmą. 'Whistleblower'. Kathryn Balkavic, dirbusi su JT taikdarių misijoje pokarinėje Bosnijoje atskleidžia (tikri faktai), kas slypi po kai kurių taikdarių uniformomis. Merginų perpardavinėjimas, seksualinis merginų išnaudojimas, ir netgi vergovė. Moteris atleidžiama, sugeba surinkti 'pabaigtas' bylas, atskrenda į Londoną, kur per BBC atskleidžia sunkias merginų bylas. Ir laimi bylą prieš neteisingą atleidimą. Kodėl atleista, aišku ir šiaip: tokie 'skundikai' yra nepatogūs. 

Gal man gali kas nors paaiškinti, KO VERTOS prestižinės (taikdarių ar kitos) organizacijos (nes tai deja ne vienintelis (o dažnas)  atvejis), kurios leidžia sau tokius dalykus ir užglaisto viską tarsi šventinį pyragą.


Merginos ne tik perpardavinėjamos. Su jomis 'žaidžiama': jos kankinamos, daužomos, iš jų tyčiojamasi. Jos laikomos lūšnose it žiurkės. Ir kalbame mes ne apie kokius nors gangsterius, narkotikų pardavinėtojus ar šiaip kokius žemiškus šliužus, siekiančius 'nusičiurkšti'... Čia mes matome pasitempusius, saugias uniformas vilkinčius Jungtinių tautų vyriškius. Guantanamo bay... Bosnija, Kolumbija, Dramblio kaulo krantas.  Kaip paprastiems žmonės pasitikėti tokiomis 'figūromis'... Skaudžiausia, kad atleisti iš misijos, jie neteisiami. Viskas užmirštama... Nepateisinu NEI VIENOS organizacijos, kuri pateisina ir glaisto tokią neteisybę. 


Šiandien piktai. Daug emocijų iškėlė ir suvalgė šis filmas. Geras. Sunkiausia, kad tai tik maža pragaro dalelė... Su artėjančiais naujaisiais...

Gimtadieninis laikas. Sau ir kitiems

Cikados plyšauja tiek, kad sunkiai begirdžiu Einaudi melodijas. Vien tik vabzdžių orkestro klausytis būtų per garsu. Įkvepiu giliai. Name vaikšto kepamos duonos kvapas. Šalia nosį glosto žalio vaško žvakė. Susirangau ant medinio suoliuko, akis nuvedu į tamsa apvelkamus atogrąžų miškus. Leidžiu būti tik sau ir su savimi.

Ak, atsidūstu. Taip švelniai ir su palengvėjimu mėgstu atsidusti kas metai. Ypatingas laikas. Susispietusios vienon krūvon šventės: Kalėdos, gimtadienis, Naujieji. Nieko kito ir nebelieka, kaip prisėsti prie dienoraščio - mintinio ar popierinio - ir peržvelgti, kokiomis nuotaikomis ar įvykiais apsikaišė mano praeitų metų medis. 

Sėdžiu. Ramu. Prašokuoja varlytė. Ašaros pradeda tvenktis akyse, ir neilgai trukus prasiveržia. Kokia esu dėkinga už Dovanas šiame gyvenime. Žmones - dovanas. Įvykius - dovanas. Įveiktus iššūkius - dovanas. Pirešgimtadieninis apsivalymas įvyksta neplanuota ir švelniai. Atrodo, it pūko vainikas nusileidžia ant galvos ir švelniai apkabina. Nueinu miegoti ramybėje.

Ryto švelni gaiva. Kyla debesėliai iš aukštai įsitaisiusių kalnų. Saulė dar tik renkasi rytinį makiažą, bet jau galima užuosti jos besirengimą ateinančiai dienai. Pro kalnų perplyšas lenda spinduliai.

Karolis per pietus atneša pyragą. Šelmis, vakar vakare jis sakė einąs pasivaikščioti po džiungles. Užtruko, nes jau gerokai įtemo. Net sunerimau. O gal kokia gyvatė įgėlė, čia jų reikia saugotis. Kaip šeiminkas sako: 'eini, ir galvok, kur ta gyvatė slepiasi'.  O jis užtruko pas šeiminkus, užsliuogęs į medį ir nuraškęs apelsinų, pats kepė pyragą. Per gimtadienio pietus atneša visą gėlėmis nusagstęs. Šeimininkės nuostabai, apsiašarojau... 

Šeimos balsai. Ryte geriausių draugų vaizdo palinkėjimai. Žmonės bent akimirką prisiminę. Draugai prisiminę kelias akimirkas ar ilgiau. Artimesni ir tolimesni žmonės. Kai visi vienu metu parašo, atrodo tų brangių dūšių susidaro. Bet net skaičiumi jos man brangios, o prisiminimais, praleistu laiku drauge, įkvepiančiais darbais ar pokalbiais. Visi jie gyvenime mano padarė lengvesnį ar gilesnį įspaudą, kuris pataisė mano širdies bangas. 

Keletas draugų perklausia reguliariai, ar esu laiminga.  Esu. Esu laiminga tokia, kokia esu. Besiplaikstanti vėjuose, bet mylinti iš visos širdies. Turiu pačius nuostabiausius tėvus, kokius ir turėjau turėti, kad dabar būčiau tokia kokia esu. Esu jautri, užsispyrusi.

Esu vietoje, kur ir turiu būti. Keliauju su labai brangiu žmogumi, ir su nieku kitu taip negalėčiau keliauti. Aplanko iššūkiai, kurie nors ir atrodo skaudūs ar sunkūs, bet jie tik sustiprina širdies (tiesiogine prasme ir ne) raumenį. Tiesiog alsuoju Dovanomis. 

Perverčiu primargintą dienoraštį išklijuotą džiovintomis gėlėmis, popieriniais pinigais, nuotraukomis, priešiniais ir mintimis. Metai praėjo gerai. Stipriai. Tikriausiai viena stipriausių mano gyvenimo patirčių. Tiesa, visai nesumenkinu ir ir prieš tai buvusiųjų. Buvau laiminga. Esu laiminga. Nieko neturiu, bet visame esu.

Savi batai. Sava širdis.

Būna laikas, kai reikia turėti kuom sekti, bet paskui reikia tai palikt ir sekti savo širdim. Rytuose yra pasakymas – sutiksi Budą, užmušk Budą. Tai nereiškia, kad reikia žudyti, bet savo mokytoją privalai peraugti, paneigdamas jį ir tapdamas savim. V.V.Landsbergis

Kūčios prieš metus. Mama vis atsidūsta: 'kur kitas šventes sutiksi, ar beturėsi ką valgyti. Ar bus kas pasirūpins?' Baimės kutulys neramina. Bet mano sielos batai sako 'Eik!'. Viena moteris tada, ką tik užvėrusi bažnyčios duris, nusiteikusi (matyt) šventai po šv. Mišių, drėbtelėjo 'tokia kvaila mintis man niekada nešautų'.

Išėjom. Savu, napramintu keliu. Ieškodami, kas tikra. Kas sava. Patarimų kubilą atsijodami, aklai nesekdami nei vieno. Keliavome Savo kelią, net jei kai kuriems jis atrodė per trumpas, per tiesus, per greitas, per akmenėtas ar slidus.

Net ir aplink esantys brangiausieji ar daug išmanantieji, šventieji ar nuodėmingieji, profesoriai ar daug ko matę keliautojai, norėdami perspėti, patarti, padėti, gali klysti. Nei vienas jų nėra Tavo širdies batuose, nes jie patys turi tik savo širdies batus. Kartais nevalytus, pamirštus, kartais talpius ir nublizgintus. Bet savo. O tavo sielos batai - nunešioti, nutrypti, tinka tik tau. Visi bandantys pabūti juose, tik mano, kad gali tai padaryti. Jiems vis tiek jie buvo per siauri, per laisvi ar trinantys neįtikėčiause vietose. O jei ir tiko dešimčiai sekundžių, gerieji ar piktieji patarėjai nežino, ką reiškia juos nešioti visą dieną, savaitę, metus...

Jei dairotės į svetimus batus, nepamirškite: aukšti raudonos odos kulniukai gal ir atrodo elegantiškai, bet pamėlę kojų piršteliai nekantriai laukia išlaisvinimo. O gal jūsų batai jau devintą sezoną trempiami, gal jie prašo valgyti ar batų tepalo, gal jų raišteliai liūdnai nukritę ir sušlapę, jie yra patys patogiausi ir brangiausi.

Keliaukite savo Širdies Batais.O jei kas norės tylomis ar atviromis ausimis drauge nueiti su jumi tą kilometrą ar šimtą, tegul tai būna dovana.

Ežiukas greitkelyje

Ar susimąstau, kodėl rašau? Bent jau ne tada, kai čirpinu rašiklį ir prakaituoju dienoraštį peckiodama, visas mintis vos spėdama talpiai susluoksniuoti. Tada tiesiog jaučiu, kad reikia kuo greičiau išpilti tai, kas ant ar po širdimi. Aldonos Steponavičiūtės mintyse apie tai man labiausiai įstrigo mano nusipieštas paveikslėlis su ežiuku. Jis lėtai eina greitkeliu, gal net ir švilpauja, apsidairo, mato kalvas ir ežerėlį. Viską dedasi domėn. O mašinos lekia, skuba, ir nei viena nepamato, koks gražus pasaulis. 

Nesu aš dar ežiukas. Bet noriu išmokti sustoti, eiti lėčiau, skanauti spalvomis, liesti paviršius, ragauti garsus.  

Tai tik viena iš minčių, kurias pasirašiau savo į ateinančių metų 'noriu' sąrašą.

Šokis dykumoje

Atrodo, kad jausčiau ją iki ilgiausios šaknies. Kaskart taip nutinka skaitant jos knygas. Paskutiniąją, kurią skaičiau 'Sapnų nublokšti' iš pradžių pažadėjau mėgautis po truputį, neskubant. Negalėjau atsitraukti. Taip ir likau siūbuoti hamake su ja tol, kol pabaigsiu. 

Ji vis ieškojo tikėjimo. Ne, ji jame buvo, ji tik ieškojo formos. Drąsiai, nepabūgus atskleisti savo angelus ir demonus. Gyvenimo tėkmėje, o labiausiai pabaigoje suprato, kad net ne forma svarbiausia. Svarbiausia yra buvimas tikėjime, visai kaip Fromas kalbėjo savo 'Būti ar turėti'.

Dar neatradau kitos tokios drąsios ir stiprios rašytojos, kaskart iš naujo kviečiančios mane būti visiškai atvirai, be jokio sumeluoto 'dvasingumo kaukės', bet ieškoti tikrųjų formų. 

Šis filmas kelionėje prieš pat Kalėdas, kai perkratau savo gyvenimą iki dugno. Tikiuosi, kad galėsime išvažiuoti į kokią Kosta Rikos fermą, kur per darbą ir buvimą su savimi, dar labiau galėsiu priartėti prie savęs ir giliausių savo klodų. Drąsiai, neapsimetinėjant...  

Įkrentu į hamaką, atsiverčiu Ivanauskaitės 'Sapnų nublokšti', šalia rymo puodelis šalto šokoladinio pieno. Kažkur šnarpščia šuo Sofija. Ji - Lenino (toks mūsų Nikaragvos šeiminko vardas, net ne slapyvardis, nikas, pravardė ar dar).

Esu visiškai čia ir dabar. Žaisminga nuotaika, beveik tokia pat kaip Reginos Spektor daina. Kodėl dažnai pamirštu, kaip gera būti čia ir dabar.

Nelaukti, nesitikėti, nebėgti, nesitraukti, nesvajoti, nesigailėti, nejausti kaltės, nebijoti, neverkti, nepykti. Neturėti: hamakas ne mano, knyga irgi pakliuvo per atsitiktinumą. Akimirka tuoj purptels per praviras ir vėjelį įnešančias duris. Man užtenka būti.

Nebėgu pragariškomis akimis pirkti dovanų. Rramybė prieš Kalėdų - ar turėčiau jausti kaltę. Net ir šventės nejaučiu nė per nago juodymą. Plastmasinės eglutės nepadeda.  Jaučiu palaimą. O gal laimę?

Kelionė paprastai. Tikėjimas paprastai. (Ne)atradimų nuotrupos.

Nusirengiau visus savo lūkesčius, pasiėmiau truputį nerimo, nusišypsojau draugams, nuriedėjo ašara namuose, ir išėjau su bendrakeleiviu į nežinomybę. Į kuprines susikovėm būtiniausius daiktus, ir kaip sraigės iškeliavome ne laimės ieškoti (jos užtektinai buvo ir ten, kur gyvenau), o pažinti kitus žmones, ir save. Aš išėjau ieškoti Dievo pasaulyje ir savyje.

Per pastaruosius 10 mėnesių jau sunku trumpai apsakyti, kokiose vietose esame miegoję, statę palapinę. Prie Juodosios jūros ar Karakumų dykumoje, prie Kazbeko kalno siaučiant pūgoms ar jonvabaliais nušviestų laukų Kinijoje, pašiūrėj Laoso džiunglėse, budistų šventykloje Tailande ar Aliaskos taigoje, staugiant vilkams. Mus priimdavo visiškai nepažįstami žmonės Turkijoje, Irane, Azerbaidžane, Indonezijoje, ar Kanadoje. Namus turėjom visur ir niekur. Kad ir kaip norėčiau mesti baltą pirštinę Alchemiko herojui ir šaukti, 'o taip laimė ten toli', tačiau savo kelionės pusiaukelėje suvokiu, kad laimė ne toliuose, o namai yra Savyje.

Kaip niekad šioje kelionėje turiu išmokti būti labiau nei turėti. Juk turiu nedaug. Tik vieną kuprinę, į kurią sutelpa jau dešimt mėnesių tarnavę daiktai. Mano turtas – buvime. Mokausi išbūti su Juo, su kitu žmogumi, atsisakyti savęs, taip giliai kartais įaugusių į save nukreiptų paskatų. Atrišti, atsirišti, neprisirišti. Mokausi mylėti žmogų kasdienybėje. Žmogų ne toliuose, net ne tą, kuris buvo akimirką geras ir dosnus, kurį taip lengva pamilti ir užkelti aukštai ant kolonos. Aš mokausi pamilti žmogų visokioje kasdienoje – dykumos dulkėse ar žiemos šalčiuose, kai esam pavargę, nusiminę. Mokausi pamilti bendrakeleivį, su kuriuo esu nepaliaujamai tas 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.

Keliauju su klausiančiu žmogumi. Klausiančiu, kodėl tikiu. Mokausi klausytis, o tuo tarpu dar kartą pačiai reikia perkratyti 'kodėl kas kam'. Atsakymai – juk ne

logika grįsti, o tikėjimu – ateina sunkiai, o kartais neturiu nė žodžio nusakyti, kodėl tikiu. O tikiu. Ir kuo toliau, tuo tvirčiau.

Nežinomybėje Jo prisilietimas dar aiškesnis ir sodresnis, neatskiestas tariamo kasdienybės ir rutinos saugumo. Jo buvimas atsiskleidžia labai paprastai ir netikėtai. Per žolę, debesį, žmogų, tikintį ir mąstantį kitaip, netikėtai susiklosčiusias aplinkybes. Sau pažadėjau grįžus namo tęsti gerumo grandinę. O ar galėčiau kitaip? Šeima Irane, nė žodžio nemokėdama angliškai, pakviečia pas save, pavalgydina, apiprausia, ir į kelią įbruka pinigą. Keleivis jiems brangus. Kinijoje paprašius tik vandens, moteris su dukromis parsiveda namo ir vaišina senu geru vynu. O juk gyvena taip kukliai. Indonezijoje, vairuotojas savo paprastučiame name maldauja – pasilikit, man jūs esat dovana. Buvome ir vis dar esame dovanos praeiviams. O praeiviai – Jo dovanos man. Vis dar mokausi pasitikėti žmogaus gerumu.

Mintis, kurią vis prisimename sutikus tuos kelis norėjusius pakenkti žmones – jie geri viduj, tik turi vidinių bėdų. Kiti atvėrė mums širdis, ir nebežinau, ar likusio gyvenimo užteks toliau tęsti tą gerumo grandinę.

Atsiduoti nežinomybei – tai visiškai atsiduoti Jam. O gavus netikėtų kasdienybės dovanų – nepaliauti stebėtis, kaip regis Jis konkrečiai gali pasirūpinti Žmogumi.

Ir kaip dažnai mes sugebame tai pamiršti šiltoje kasdienybėje.

Irkluojant kanoją Misisipe bent 5 savaites turėjau labai daug laiko klausytis. Šniokščiančio vandens ar krenkščiančių erelių, o labiau savęs. Neatradau išmintingų atsakymų, nebuvo didžiulio katarsio ir išlaisvinančio šūksnio 'eureka, galų gale tai supratau'. Ramybę sutikau susitaikyme su savimi ir kitu žmogumi. Buvime. Apmąstydama ir iki nago juodymo jausdama ryšį su pasauliu, visata. Šioje kelionėje ištirpstu kūrinijoje. 

Matydama žvėrį, ir panikoje galvodama apie išlikimą, po to žaviuosi grizlės mamos ir vaikų žaismingu pasivaikščiojimu. Gervių orumas ir ramybė Ilinojaus upėje įkvepia. It vaikas žavėjausi netikėtai danguje pasirodžiusiai šiaurės pašvaistei. Bet net ir taip pažįstamas ugnies spragsėjimas ar upės srovė, saulėlydžiai ar ką tik patekėjęs mėnulis – visa tai buvo mano laimės akimirkos. Nieko iš tų dalykų aš neturėjau. Tiesiog juose buvau.

Neišmintas kelias sunkus. Atsitrenki į kitų neperspėtą skardį, tada jau patiems reikia raišiotis virvėmis, padėti vienas kitam, kabarotis aukštyn arba žemyn.

Reikia atrasti jėgų suprasti, o nesupratus keliauti toliau su klausimais tolyn. Įsiduriant į niekieno neįmintus spyglius. Bet neišmintas kelias brandus. Jis neleis 'tiesiog išsidrėbti' santykyje su Juo. Toks kelias apdovanos, mes iššūkį, leis daug ką suprasti, o dar daugiau ko nesuprasti. Tačiau jis bus tikras, nepameluotas, neišmoktas, bet įsišaknijęs giliai, išvertęs iš šaknų, ir iš naujo sukūręs stiprią bendrystę. Dar tik mokausi eiti Tuo keliu su Juo ir Jame.