Kaip norisi grįžus iš kelionės nepasiduoti laiko vagims...
Kur dingsta laikas. Kelioniniai pasamprotavimai po filmo Pasąmoniniai karai (Unconscious wars).
Pasiklausykite: Laiko vagys
Tuesday, March 05, 2013
Friday, January 11, 2013
Kalėdų eglutė, lėlės ir savitas dvasingumas
Pasivaikščiojus keliais straipsniais susidarė įspūdis, kad prieš Kalėdas kai kurie lietuviai sunerimo, nes Briuselyje nebeliko Kalėdinės eglės. Musulmonai iš mūsų vagia Kalėdas, baisėjosi žmonės. Ar tikrai jas vagia?
Visžalis medis apskritai regis labiau sietinas su šiaurinėmis pagoniškomis giriomis nei su Betliejaus alyvmedžiais. Keliaujant Centrine Amerika prieškalėdiniu laikotarpiu kartais apimdavo liūdesys aikštėse ar namuose matant retas plastiko egles, kurios tarp palmių jausdavosi labai nejaukiai. Kvepėjo ne savitu šiltų kraštų šventės braižu, o prasta amerikietiškos komercijos kopija. Ar tai, kad vis dar Rotušės aikštėje turime eglutę, o per kūčias valgome silkę, reiškia, kad esame giliai ir nuoširdžiai tikintys krikščionys?
Kalėdos ar kitos krikščioniškos šventės jau seniai pavogtos, ir kito kaltinti nelabai verta. Taip, tiesa, senutė mūsų Europa jau užmiršta kryžiaus kelius, ji pagauta noro patirti kažką kitokio, iš koto verčiančio. Jei paklaustumėte, kaip minimas Anglijoje Didysis Penktadienis (Good Friday) ar švenčiamos Velykos, tikriausiai tūlas kontoros darbuotoja/s (ne alkoholikas) atsakys - patogiai ilgas savaitgalis nusigerti taip, kad net ir žemakulniai nebelaiko. Čia alkoholis yra dievas. O bažnyčios jau seniai ir be musulmonų pagalbos verčiamos į parduotuves ar naktinius klubus, nes šie sutraukia daugiau publikos nei pamaldos.
Tačiau persikelkime į kitus, labiau religiniais simboliais išdabintus kontinentus. Pietų Amerikoje ar Meksikoje gali per šventes matyti tikinčiųjų rankose nešamas Kristaus atvaizdo statuLėles spalvotais drabužėliais, o autobusai atrodo kaip margaspalvės koplytėlės ant ratų. Neretai ant tokios transporto priemonės dar ir apnuogintos merginos portretas. Simbolių samplaika: gilaus tikėjimo išraiška ar tuštybės mugė.
Meksikietiška mafija Mexikanemi grupuotė Los Andželese kažkada įsikūrė actekų tikėjimo pagrindu, o jų pavadinimas reiškė 'tas, kuris vaikšto turėdamas Dievą širdyje'. O tuo tarpu pardavinėjo narkotikus ir, žinoma, tvatino priešininkus. Vieni draugai, prieš dviračiais įvažiuodami į Meksiką, baiminosi (o kaip suprantamas tas jausmas), kad ten juos gali užpulti. Buvo sekmadienio rytas, ir šie kiek drąsiau pravažiavo taip vengtiną teritoriją su viltimi 'juk net ir mafijozai sekmadieniais eina į bažnyčią' juokavo jie.
Ar yra tiesioginis ryšys tarp tikėjimo ir ritualų, simbolių, pavadinimų, netgi pavyzdingo bažnyčios lankymo, sunku atsakyti. Tačiau galima truputį patyrinėti.
Psichologas Olegas Lapinas knygoje 'Pasimatymai su šešėliu' pastebi, kad kartais tie, kurie be priekaištų lanko bažnyčią nebūtinai turi gilų ryšį su Dievu. Kartais atkakliuose, bet paslėpto pykčio pagautuose 'tikinčiuosiuose' mažiausiai pastebima atlaidumo ir Meilės, apie kurią kalbėjo Jėzus. Mistikai, turintys gilų ryšį su aukščiausia Esybe bei ateistai atrodo turi daugiau pakantumo Kitam, teigia psichologas.
Dažnai aklas, net fundamentalus dogmų ar 'raidės' laikymasis atneša daugiau žalos nei naudos - apie ką liudija religiniai karai ar inkvizicijos, žmonių aukojimai. O ieškančius tikėjimo tai dar ir atstumia. Bet tai saugu. Atlikai ritualą, sukalbėjai mantrą, ir esi laisvas. Pastangų augti jokių.
Kodėl žmonės be gilesnio tyrinėjimo vargsta nesuprantamuose ritualuose? Vienoje budistų šventykloje Knijoje mama įbrukusi smilkalų ryšulį, pastūmė savo vaikus, kad šie pamaldžiai sudėtų atnašas, o šie kikeno ir kumščiavo vienas kitą, kol galiausiai suklaupė, greit atlingavo reikiamą kiekį judesių, ir atlikę pareigą, toliau tęsė kelionę su mumis. Kiek tai jiems buvo svarbu?
Toli eiti nereikia, ir mūsų bažnyčiose yra surūgusių paauglių, suaugėlių ar vyresnėlių, kuriems nesvarbu ar neįdomu, kas vyksta per kalėdines pamaldas, bet kažkodėl jie kantriai atbūna. Jie neklausia, neprieštarauja. O gaila. Vertingiau būtų, jei jie 'nepraleistų pro ausis ir akis', atbūtų sukandęs dantis, o atmestų, klaustų, atrastų iš naujo, suprastų.
Įdomią, ir ne vienam tikinčiajam šokirojančią teologo Alano Džounso (Alan Jones) mintį cituoja ir minėtasis psichologas Skotas Pekas (Scott Peck), savo knygoje 'Nepramintuoju taku'.
Viena iš mūsų problemų yra tai, kad nedaugelis yra sukūręs išskirtinį asmeninį gyvenimą. Viskas aplink mus yra tarsi iš antrų rankų, netgi mūsų emocijos. Daugeliu atveju mums pasitikėti antrine informacija, kad galėtume išgyventi. Aš pasitikiu gydytoju, mokslininku, fermeriu. Man tai nepatinka. Aš turiu tai daryti, nes jie turi gyvybiškos informacijos, kurios aš neturiu. Informaciją iš antrų rankų apie mano inkstų būklę, cholesterolio pasekmes, viščiukų auginimą aš dar galiu priimti. Bet kai kyla klausmai dėl prasmės, tikslo, ir mirties, informacija iš antrų rankų jau nebesuveiks. Aš negaliu išgyventi su tikėjimu iš antrų rankų į Dievą iš antrų rankų. Tai turi būti asmeninis žodis, unikali akistata.
Skotas Pekas apibendrina, kad žmonės turi keliauti asmeniniu keliu, o ne aklai pasikliauti tuo, ką perduoda tėvai ar institucijos. Jo aprašytuose klinikiniuose atvejuose aiškiai matoma, kad beatodairiškas, neklausiantis 'tikėjimo' priėmimas veikiau atvedė žmones į neurozes ir kitus psichologinius negalavimus, nei padėjo jiems sukurti unikalų gilų ryšį. Toks primestas tikėjimas yra dužus, lengvai pažeidžiamas, išvedantis iš pusiausvyros, įvarantis paralyžiuojančios kaltės ir nerimo.
Plastmasiniai simboliai ir nesuprantami ritualai nepadės išsaugoti Kalėdų. Anot Skoto Peko, žmogus pradėjęs klausinėti ir netgi perėjęs agnostiko (abejojančio) ar skeptiko kelią, sukurs kokybiškai kitokį tikėjimą. Bet jis bus autentiškas, gyvas, sveikas. Jei paaugliai ar suaugusieji teiraujasi, domisi, jie tarsi renkasi patys akmenis ar betoną, ir grindžia savo kelią. Jie labiau patenkinti darbu, jie brangina taką. O tai kur kas sveikiau nei tik aklai važiuoti autostrada ir užmigti prie vairo.
Keliaujant su ieškančiu tiesos žmogumi, šis manęs dažnai paklausia nepatogių klausimų, į kuriuos dažnai neturiu logiškų atsakymų, o kadais paruošti tarsi laukia perskalbimo, taisymo, lopymo, permezgimo. Tenka iš pagrindų perkratyti savo tikėjimą, narstyti, ieškoti, abejoti. Bet jaučiu, kad ši sunki, varginanti, bet sveika kelionė per abejones, klausimus ir savitus atradimus ne silpnina, o stiprina Ryšį. Tik jis jau nebebus tas pats, su kuriuo iškeliavau.
Keista tai, kad man nelabai reikėjo eglutės per šias Kalėdas, sniego, ar 'kalėdinio' jausmo. Sėdėjau labai nekalėdiškose džiunglėse, alsavau Ryšyje, ir niekas negalėjo iš manęs nieko atimti, nes man to ir nereikėjo: tinkamo oro, aiškių nusistovėjusių simbolių, tradicinio maisto. Ne prieš tradicijas esu, ne prieš bažnyčią, bet skaitydama šiuos autorius supratau, kad tiesiog ilgiuosi gylio ir dar daug turiu klausti...
Gyvenimas yra sudėtingas. Kiekvienas iš mūsų turi nusitiesti savo taką per gyvenimą. Nėra savipagalbos gidų, formulių, nėra lengvų atsakymų. Vienas teisingas kelias vienam žmogui bus žalingas kitam. Gyvenimo kelionė nėra išgrįstu apšviestu taku ir neturi kelio ženklų. Tai akmenuotas kelias per laukymę. Scott Peck. Nepramintuoju taku.
Visžalis medis apskritai regis labiau sietinas su šiaurinėmis pagoniškomis giriomis nei su Betliejaus alyvmedžiais. Keliaujant Centrine Amerika prieškalėdiniu laikotarpiu kartais apimdavo liūdesys aikštėse ar namuose matant retas plastiko egles, kurios tarp palmių jausdavosi labai nejaukiai. Kvepėjo ne savitu šiltų kraštų šventės braižu, o prasta amerikietiškos komercijos kopija. Ar tai, kad vis dar Rotušės aikštėje turime eglutę, o per kūčias valgome silkę, reiškia, kad esame giliai ir nuoširdžiai tikintys krikščionys?
Kalėdos ar kitos krikščioniškos šventės jau seniai pavogtos, ir kito kaltinti nelabai verta. Taip, tiesa, senutė mūsų Europa jau užmiršta kryžiaus kelius, ji pagauta noro patirti kažką kitokio, iš koto verčiančio. Jei paklaustumėte, kaip minimas Anglijoje Didysis Penktadienis (Good Friday) ar švenčiamos Velykos, tikriausiai tūlas kontoros darbuotoja/s (ne alkoholikas) atsakys - patogiai ilgas savaitgalis nusigerti taip, kad net ir žemakulniai nebelaiko. Čia alkoholis yra dievas. O bažnyčios jau seniai ir be musulmonų pagalbos verčiamos į parduotuves ar naktinius klubus, nes šie sutraukia daugiau publikos nei pamaldos.
Tačiau persikelkime į kitus, labiau religiniais simboliais išdabintus kontinentus. Pietų Amerikoje ar Meksikoje gali per šventes matyti tikinčiųjų rankose nešamas Kristaus atvaizdo statuLėles spalvotais drabužėliais, o autobusai atrodo kaip margaspalvės koplytėlės ant ratų. Neretai ant tokios transporto priemonės dar ir apnuogintos merginos portretas. Simbolių samplaika: gilaus tikėjimo išraiška ar tuštybės mugė.
Meksikietiška mafija Mexikanemi grupuotė Los Andželese kažkada įsikūrė actekų tikėjimo pagrindu, o jų pavadinimas reiškė 'tas, kuris vaikšto turėdamas Dievą širdyje'. O tuo tarpu pardavinėjo narkotikus ir, žinoma, tvatino priešininkus. Vieni draugai, prieš dviračiais įvažiuodami į Meksiką, baiminosi (o kaip suprantamas tas jausmas), kad ten juos gali užpulti. Buvo sekmadienio rytas, ir šie kiek drąsiau pravažiavo taip vengtiną teritoriją su viltimi 'juk net ir mafijozai sekmadieniais eina į bažnyčią' juokavo jie.
Ar yra tiesioginis ryšys tarp tikėjimo ir ritualų, simbolių, pavadinimų, netgi pavyzdingo bažnyčios lankymo, sunku atsakyti. Tačiau galima truputį patyrinėti.
Psichologas Olegas Lapinas knygoje 'Pasimatymai su šešėliu' pastebi, kad kartais tie, kurie be priekaištų lanko bažnyčią nebūtinai turi gilų ryšį su Dievu. Kartais atkakliuose, bet paslėpto pykčio pagautuose 'tikinčiuosiuose' mažiausiai pastebima atlaidumo ir Meilės, apie kurią kalbėjo Jėzus. Mistikai, turintys gilų ryšį su aukščiausia Esybe bei ateistai atrodo turi daugiau pakantumo Kitam, teigia psichologas.
Dažnai aklas, net fundamentalus dogmų ar 'raidės' laikymasis atneša daugiau žalos nei naudos - apie ką liudija religiniai karai ar inkvizicijos, žmonių aukojimai. O ieškančius tikėjimo tai dar ir atstumia. Bet tai saugu. Atlikai ritualą, sukalbėjai mantrą, ir esi laisvas. Pastangų augti jokių.
Kodėl žmonės be gilesnio tyrinėjimo vargsta nesuprantamuose ritualuose? Vienoje budistų šventykloje Knijoje mama įbrukusi smilkalų ryšulį, pastūmė savo vaikus, kad šie pamaldžiai sudėtų atnašas, o šie kikeno ir kumščiavo vienas kitą, kol galiausiai suklaupė, greit atlingavo reikiamą kiekį judesių, ir atlikę pareigą, toliau tęsė kelionę su mumis. Kiek tai jiems buvo svarbu?
Toli eiti nereikia, ir mūsų bažnyčiose yra surūgusių paauglių, suaugėlių ar vyresnėlių, kuriems nesvarbu ar neįdomu, kas vyksta per kalėdines pamaldas, bet kažkodėl jie kantriai atbūna. Jie neklausia, neprieštarauja. O gaila. Vertingiau būtų, jei jie 'nepraleistų pro ausis ir akis', atbūtų sukandęs dantis, o atmestų, klaustų, atrastų iš naujo, suprastų.
Įdomią, ir ne vienam tikinčiajam šokirojančią teologo Alano Džounso (Alan Jones) mintį cituoja ir minėtasis psichologas Skotas Pekas (Scott Peck), savo knygoje 'Nepramintuoju taku'.
Viena iš mūsų problemų yra tai, kad nedaugelis yra sukūręs išskirtinį asmeninį gyvenimą. Viskas aplink mus yra tarsi iš antrų rankų, netgi mūsų emocijos. Daugeliu atveju mums pasitikėti antrine informacija, kad galėtume išgyventi. Aš pasitikiu gydytoju, mokslininku, fermeriu. Man tai nepatinka. Aš turiu tai daryti, nes jie turi gyvybiškos informacijos, kurios aš neturiu. Informaciją iš antrų rankų apie mano inkstų būklę, cholesterolio pasekmes, viščiukų auginimą aš dar galiu priimti. Bet kai kyla klausmai dėl prasmės, tikslo, ir mirties, informacija iš antrų rankų jau nebesuveiks. Aš negaliu išgyventi su tikėjimu iš antrų rankų į Dievą iš antrų rankų. Tai turi būti asmeninis žodis, unikali akistata.
Skotas Pekas apibendrina, kad žmonės turi keliauti asmeniniu keliu, o ne aklai pasikliauti tuo, ką perduoda tėvai ar institucijos. Jo aprašytuose klinikiniuose atvejuose aiškiai matoma, kad beatodairiškas, neklausiantis 'tikėjimo' priėmimas veikiau atvedė žmones į neurozes ir kitus psichologinius negalavimus, nei padėjo jiems sukurti unikalų gilų ryšį. Toks primestas tikėjimas yra dužus, lengvai pažeidžiamas, išvedantis iš pusiausvyros, įvarantis paralyžiuojančios kaltės ir nerimo.
Plastmasiniai simboliai ir nesuprantami ritualai nepadės išsaugoti Kalėdų. Anot Skoto Peko, žmogus pradėjęs klausinėti ir netgi perėjęs agnostiko (abejojančio) ar skeptiko kelią, sukurs kokybiškai kitokį tikėjimą. Bet jis bus autentiškas, gyvas, sveikas. Jei paaugliai ar suaugusieji teiraujasi, domisi, jie tarsi renkasi patys akmenis ar betoną, ir grindžia savo kelią. Jie labiau patenkinti darbu, jie brangina taką. O tai kur kas sveikiau nei tik aklai važiuoti autostrada ir užmigti prie vairo.
Keliaujant su ieškančiu tiesos žmogumi, šis manęs dažnai paklausia nepatogių klausimų, į kuriuos dažnai neturiu logiškų atsakymų, o kadais paruošti tarsi laukia perskalbimo, taisymo, lopymo, permezgimo. Tenka iš pagrindų perkratyti savo tikėjimą, narstyti, ieškoti, abejoti. Bet jaučiu, kad ši sunki, varginanti, bet sveika kelionė per abejones, klausimus ir savitus atradimus ne silpnina, o stiprina Ryšį. Tik jis jau nebebus tas pats, su kuriuo iškeliavau.
Keista tai, kad man nelabai reikėjo eglutės per šias Kalėdas, sniego, ar 'kalėdinio' jausmo. Sėdėjau labai nekalėdiškose džiunglėse, alsavau Ryšyje, ir niekas negalėjo iš manęs nieko atimti, nes man to ir nereikėjo: tinkamo oro, aiškių nusistovėjusių simbolių, tradicinio maisto. Ne prieš tradicijas esu, ne prieš bažnyčią, bet skaitydama šiuos autorius supratau, kad tiesiog ilgiuosi gylio ir dar daug turiu klausti...
Gyvenimas yra sudėtingas. Kiekvienas iš mūsų turi nusitiesti savo taką per gyvenimą. Nėra savipagalbos gidų, formulių, nėra lengvų atsakymų. Vienas teisingas kelias vienam žmogui bus žalingas kitam. Gyvenimo kelionė nėra išgrįstu apšviestu taku ir neturi kelio ženklų. Tai akmenuotas kelias per laukymę. Scott Peck. Nepramintuoju taku.
Tuesday, January 01, 2013
Pasiryžimai
Mano dienoraštyje irgi įsitaisė kitų metų rezoliucijų sąrašėlis, kurio neketinu vykdyti nuo pat sausio pirmosios, juolab tikrai ne nuo pusiaunakčio. Nes netikiu 'pradėsiu nuo Naujųjų' pasiryžimais, nors tu ką. Pirmiausia, spėju, mes sau kažką pasižadame greičiausiai tik tam, kad atlaisvintumėme, kas lyg ir turėtų būti suveržta. 'Sportuosiu, tad dabar galiu sau leisti pavalgyti dar gabalėlį torto'. 'Surūkysiu dar vieną cigaretę, mat vis tiek mesiu'.
Aš į savo pasiryžimus žvelgiu ramiau. Mėgstu konstruoti savo naujus įgūdžius po trupinį, duoti sau laiko ir eiti į gylį. Kaip tik vakar perskaičiau jau seniai draugų rekomenduoto Skoto Peko (Scott Peck) 'Nepramintuoju taku' (The road less traveled') (galų gale pradėjau ją skaityti!!) mintį. Jei nori ko nors išmokti, reikia duoti sau laiko. Šis psichologas visad galvojo, kad jis yra 'mechaninis nevykėlis', nors baigė medicinos universitetą. Vienas žmogus labai paprastai jam papasakojo, kaip jis mokosi techninių stebuklų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tikri baubai. 'Aš duodu sau laiko' pasakė jis. Man ši mintis - tokia paprasta, bet nuraminanti - atrodė tikra genijaus išmintis. Duoti sau laiko.
Jei išsyk norėsiu būti ideali savo pasiryžimuose ir kad rezultas įvyktų greitai, tikrai žinau, kad planas žlugs per kelias pirmąsias dienas. Mat mano organizmas užsispyrusiai tvirtins, kad toks šokas jam nepriimtinas. Jei neramina, kad raumenys aptingę, tai net gal reikia pradėti nuo ko nors paprasto - pasivaikščiojimo po mišką kelias valandas. Jei mane domina karjera, ramiai pasišniukštinėsiu, ko reikia jai pasiekti, ir po žingsnį eisiu link. Ramiai, duodama sau laiko.
Naujos Dienos palinkėjimas sau ir kitiems (ačiū Skotui Pekui) - duokime savo pasiryžimams laiko. Gal tada metų gale tikrai galėsiu pasidžiaugti derliumi, o nuvytusiomis gėlėmis, taip ir nesukrovusiomis vaisiaus.
Subscribe to:
Posts (Atom)