Shalom. Su siuo pasisveikinimu kazkaip keistoka – jie visi vieni kitiems ramybes linki, taciau si salis tikrai nera pati ramiausia pasaulyje…;)
Keletas ispudziu…
Savaitgaliui sumasteme varyti I Eilata, prie Raudonosios juros. Juokiames – lyg varytumem I kokia nida ir palanga, tik kadangi asdode jura atsibodo, nutarem ja pakeisti. Eilatas – pieciausias Izraelio miestas tarp Jordano ir Egipto. Pats miestas – nieko ypatingo – pilna turistu, hoteliu, atrakcionu ir t.t., kas man – visiska nuobodybe. Bet… Mes nebutumem mes, jei neatrastumem kazka idomesnio- biski extrem, bet uztai verto.
Pati kelione autobsu i Eilata jau kiek reiskia – vaziavom Negevo dykuma. Akmenuotos klavos, visur rausva spalva, ziu issikisa kampas Juodosios juros, kur ne kur beduinu kaimeliai su besigananciais kupranugairiais. Nors miegot ir norejau – taip jau autobusuose buna – bet akys stacios. Kur gali praleist toki grozi.
Timna slenis. Kitaip galetumem pavadinti raudonuoju kanjonu ir t.t. I ten keliavom pasidaline keliomis grupemis – vieni kurie vaziavo truputi anksciau, ir mes dvi lietuves – vaziavom kiek veliau. Nebuciau sito sakius, jei ne sios ypatinga keliones atomazga. Kaip Jole pasakytu – su Eva paprastai neiseina.
Taigi, viena grupe – 3 savanoriukai – iskeliavo kiek anskciau – kokiom 2 valandom. Mes – praktiskai is paskos. Jie turi zemelapi – mes ne. Bet mes – merginos keliaujancios is akies ir patirties – tiesiog sekem nurodytus zenklus, nezinodamos, nei kiek laiko taip eisim, nei kokie atstumai. Vaizdu galima pasiziureti nuotraukose. Kvapa gniauzia. Einam visai susileide nuo tokio grozio. Ant kulminacinio kalno – ant kurio uzlipit reikejo daug jegu ir budrumo - nuleidom saule. Ir po truputi drozem iki paskuitnio tasko, kad iki visiskos tamsos galetumem pasiekti pagrindini kelia, vedanti namo. Pirmoji grupe savo kelione uzbaige ir patrauke namo, o mes dar vis savo kelia baiginejom. Kol atejom iki paskutinio tasko – dirbtinio kalnu ezero – buvo visai tamsu. Laimei, prie to ezero – beduinu uzeiga. Mes dieduko ir klausiam, kur pagrindinis kelias. Jis placiu mostu parode kelias puses. Mes ir patraukem ta kryptim. Primenu – aplink absoliuti tamsa, o mes kalnuose. Einam einam nurodytu keliu – atsimusem i privacia teritorija, kur jokio kelio tolyn nera. Gerai, pasukom i kita kelio puse. Einam einam, einam einam – posukis i vena puse, i kita. Aplink visiskai tamsu, tik aukstu kalnu seseliai baugiai stebi mus. Ziu – keliai issiskiria. I kuri dabar? Pasukom vienu - einam einam – duobe, praejimo nera, I kita puse – vel skardis. Sustojom ir nors bliauk. Pirma karta jauciausi tokioj beviltiskoj situacijoj. Ner kelio. Vilku kauk. Nueje gal jau nemenkai kilmetru – reik eit atgal pas ta dieduka. Bo iseities ner. Kalnai – jau siurpa kelia, jau meiles jiems jaustos diena, neber. Sakes. Kol sugrizom iki seniuko – ziurim viskas tuscia ramu. Velnias. Skambinam pirmai grupei – visu telefai nusproge. Helpless, hopeless. Sedi ir mastai, kaip cia toliau darius. Imanyciau, tai cia ir ant akmenu ismiegociau – tiek pavarge buvom. Juolab, kad zinojm, per saba – autobusai nevaziuoja, padorus zydai irgi masinom nevazineja. Tai ir nueje iki pagrindinio kelio, turesim dar 15km traukti pesciomis iki Eilato sugrizti iki savo vargano hosteliuko.
Pasniustinejom po ta beduino sodybele – vienam kamputy jis su zmona matyt jau miegojo. Pasoko dieduks, atejo iki musu, o mes ir sakom – kelias valandas klaidoziojom, bet kelio padoraus neradom. Tai jis mus I masina, ir nuveze iki vartu, nuo vartu susiskambino su draugu – iki pagrindinio kelio. ACIU DIEVUI. Bent jau kelia zinom, tai jau tie 15km mums buvo lyg koks isganymas. Bet – ziurim masinu nemazai vaziuoja. Ka gi – susitranzavom jauna seimike, tai jie ir I koncerta mus uzkviete. Bet mes jau jegu nebeturejom. Norejos tik namo, I hosteliuka.
Vis mastem, kodel tokia sitaucija mums. Matyt Viespats kazka norejo mums per tai pasakyt. Ir jau atrandu, kas ir kodel. Be nuotykiu neiseina. J
Kita diena buvo absoliuciai kitokia.. Ramiai sau plaukiojom Raudonojoj juroj, kuri tame mieste tikras popsas padarytas. Regis vos krastas jos tera, o didziuojamasi be galo. Bet uztai kas patiko – plaukiojom suriame vandenyje – tai ne pastangu issilaikyt nereik det. Tiesiog pluduriuoji sau ramiai ir tiek. Aplink zuvikes kaip akvariume – dryzuotos, oranzines. Ne kiekviena karta gali pabuvot tokio dydzio akvariume;)
Tokie tat nuotykiukai is Eilato.
Kiti ispudziai - To be continued…
daugiau nuotrauku http://www.eva-eilat.fotopic.net
