Cikados plyšauja tiek, kad sunkiai begirdžiu Einaudi melodijas. Vien tik vabzdžių orkestro klausytis būtų per garsu. Įkvepiu giliai. Name vaikšto kepamos duonos kvapas. Šalia nosį glosto žalio vaško žvakė. Susirangau ant medinio suoliuko, akis nuvedu į tamsa apvelkamus atogrąžų miškus. Leidžiu būti tik sau ir su savimi.
Ak, atsidūstu. Taip švelniai ir su palengvėjimu mėgstu atsidusti kas metai. Ypatingas laikas. Susispietusios vienon krūvon šventės: Kalėdos, gimtadienis, Naujieji. Nieko kito ir nebelieka, kaip prisėsti prie dienoraščio - mintinio ar popierinio - ir peržvelgti, kokiomis nuotaikomis ar įvykiais apsikaišė mano praeitų metų medis.
Sėdžiu. Ramu. Prašokuoja varlytė. Ašaros pradeda tvenktis akyse, ir neilgai trukus prasiveržia. Kokia esu dėkinga už Dovanas šiame gyvenime. Žmones - dovanas. Įvykius - dovanas. Įveiktus iššūkius - dovanas. Pirešgimtadieninis apsivalymas įvyksta neplanuota ir švelniai. Atrodo, it pūko vainikas nusileidžia ant galvos ir švelniai apkabina. Nueinu miegoti ramybėje.
Ryto švelni gaiva. Kyla debesėliai iš aukštai įsitaisiusių kalnų. Saulė dar tik renkasi rytinį makiažą, bet jau galima užuosti jos besirengimą ateinančiai dienai. Pro kalnų perplyšas lenda spinduliai.
Karolis per pietus atneša pyragą. Šelmis, vakar vakare jis sakė einąs pasivaikščioti po džiungles. Užtruko, nes jau gerokai įtemo. Net sunerimau. O gal kokia gyvatė įgėlė, čia jų reikia saugotis. Kaip šeiminkas sako: 'eini, ir galvok, kur ta gyvatė slepiasi'. O jis užtruko pas šeiminkus, užsliuogęs į medį ir nuraškęs apelsinų, pats kepė pyragą. Per gimtadienio pietus atneša visą gėlėmis nusagstęs. Šeimininkės nuostabai, apsiašarojau...
Šeimos balsai. Ryte geriausių draugų vaizdo palinkėjimai. Žmonės bent akimirką prisiminę. Draugai prisiminę kelias akimirkas ar ilgiau. Artimesni ir tolimesni žmonės. Kai visi vienu metu parašo, atrodo tų brangių dūšių susidaro. Bet net skaičiumi jos man brangios, o prisiminimais, praleistu laiku drauge, įkvepiančiais darbais ar pokalbiais. Visi jie gyvenime mano padarė lengvesnį ar gilesnį įspaudą, kuris pataisė mano širdies bangas.
Keletas draugų perklausia reguliariai, ar esu laiminga. Esu. Esu laiminga tokia, kokia esu. Besiplaikstanti vėjuose, bet mylinti iš visos širdies. Turiu pačius nuostabiausius tėvus, kokius ir turėjau turėti, kad dabar būčiau tokia kokia esu. Esu jautri, užsispyrusi.
Esu vietoje, kur ir turiu būti. Keliauju su labai brangiu žmogumi, ir su nieku kitu taip negalėčiau keliauti. Aplanko iššūkiai, kurie nors ir atrodo skaudūs ar sunkūs, bet jie tik sustiprina širdies (tiesiogine prasme ir ne) raumenį. Tiesiog alsuoju Dovanomis.
Perverčiu primargintą dienoraštį išklijuotą džiovintomis gėlėmis, popieriniais pinigais, nuotraukomis, priešiniais ir mintimis. Metai praėjo gerai. Stipriai. Tikriausiai viena stipriausių mano gyvenimo patirčių. Tiesa, visai nesumenkinu ir ir prieš tai buvusiųjų. Buvau laiminga. Esu laiminga. Nieko neturiu, bet visame esu.
No comments:
Post a Comment