Keista zeme Egiptas. Zmones cia keisti. Vieni ju – nuosirdziai trokstantys pagelbeti ir iki beprotybes besistengiantys taisyti Egipto reputacija. Kiti gi, apsesti pinigu ir "antro galo" manijos. Nezinau, ar benoriu ten sugrizti, nors kai kurie sutikti zmones ir kviecia atgal. Per daug emociju ir jegu reikia atiduoti…
Kiekviena diena nuo pat keliones pradzios skyresi nuo kitos isgyvenimais, emocijomis, sutiktais zmonemis, pamatytais vaizdais. Kiekviena diena – lyg naujas puslapis, nauja istorija…
Pirmoji diena: Eilat – Dahab
Musu diena prasidejo, o gal net ir nebuvo pasibaigus. Is Ashdodo sumastem iskeliauti po vidurnkacio. Teko skubiai susikrauti daiktus ir isdumti.
4 valandu kelione i Eilata neprailgo, nes lyg uzmusta miegojau. Bendrakeleiviai – lietuvaite Judita ir austras Roertas – uzmigt nelabai galejo del labai triuksmingu intelekto nesuzalotu paaugliu izraelieciu. O mano organizmas matyt pasamoningai rengesi sunkiems ir varginantiems ateities momentams.
Vizas mums su Judita teko darytis Eilate, mat Tel Avivo "kioske" (negaliu kitaip pavadinti keisciausios mano gyvenime matytos ambadasados, neturincios ne sutrunijusio kompiuterio) Lietuvos kaip tokios nezinojo, kur jau ten platesnes zinios apie istojima I Europos sajunga. Taigi turejom kelias valandas grazaus laiko iki kol konsulatas atvers duris. Nebuvom tikros, kad viskas pavyks, nes zinant arabu natura – ju priklausomybe nuo nuotaikos ir uzgaidu, laukem kiek su nerimu.
Konsulas pasitaike miela ir sneki asmenybe, gal net kiek saldoka - kas ketvirtas sakinys "welcome to Egypt" (si fraze mus lydes visoje kelioneje iki koktumo). Taciau tai laikeme didesniu sansu, kad viza gauti pavyks. Belaukdamos pasisnekuciavom su pirmaisiais sutiktais keliautojais. Kaip Judita veliau pastebejo, buvom is skirtingu zemnu – europietes, meksikietis, taivaniete, australas, ketinantys traukti i kita kontinenta – Afrika. Ju kelioniu zodiniai aprasymai viliojo ir budino sumigusias sielas. Patirtis degino primigusius troskimus… Musu paciu kelione artinasi.
Praejus visus formalumus ir atidavus primasias duokles izraelieciams ir arabams, mus pasitiko desperatisku ilgaskverniu arabu, siulanciu nepigias taksi paslaugas. Nepasidavem pirmajam karstam sokui, o apsvarstem paskutiniojo arabo pasiulyma. Nors regis jis gal ir kaip veliau paaiskejo nebuvo tobulas, taciau spresti reikejo greitai… Nubogines mus i giminiu "restoraneli" – gudzia apleista vieta, prisedusia pusiau snuduriuoajanciu, arbata gerianciu ir nargila rukanciu arabu. Varstancios arabu akys manes nevargino, mat uzvalde mane kankinantis vidurdienio snaudulys .
Sulauke bendrakeleiviu – izraelieciu seimos ir bei skotu poros su virtine inteligentiskai aukletu vaiku – susedom i autobusiuka ir patraukem Sinajaus pusiasaliu. Gamta stulbinanti – pliki rusvai gelsvi kalnai, Raudonoji jura… Gal del gana tankiai pakrante apsodinta lyg Lego namukais – turciu viesbuciais arabiskais motyvais.
Arabms zinoma, kas kazkiek laiko reikia pasiilseti – nieku gyvu negalima pervargti. Sikart – beduinu restoranelis – kilimais nuklota pasiure bei 2 veidus prisidengusios beduines. Viena it ragana vire saldu virala, kita pusiau gulomis lauke klientu tiesa parduodamais papuosalais. Vienas arabu, vairuojanciu autobusiuka, iskart prisedo prie ju ir gurksnojo itin populiaru Egipte gerima – beduiniska arbata, kitam buvo metas melstis - cia pat ant kilimelio veidu i Meka. Izraelieciu pora sedejo atokiai – jiems kaip zinia araba ner patys geriausi draugai. Aplink, vienos dykumos su kalnai. Be sio restoranelio regis lyg gyvos dusios ner. Pastypsojus sen bei ten, nutariau prisiartinti prie beduinu. Keleta kartu kukliai atsisakius siulomos arbatos, vis tik smalsumas nugalejo – isedau I ju rateli. Kalbama zinoma tik arabsikai, taciau jauciausi labai gerai – lyg galeciau isliukinti I ju gyvenima ir pajusti atmosfera. Po kiek laiko isidrasino ir Roebrtas bei Judita. Uz viena egptietiska pounda isgerem saldzios it sirupas arbatos. Paprastai stiprios su cukrumi arbatos negeriu visai, taciau sikart man ji tikrai patiko. Nauju jegu igave traukem tolyn.
Keleta kartu pazvelgus i priekini veidrodeli, uzkliuvo akylai stebincio arabo zvilgsnis. Kaip paaiskes veliau, toks zvilgsnis ir apskritai atviras "kabinimas" mus vargins visos keliones metu. Autobusiuky mane eme tik juokas.
Lyg ir geru ketinimu vedamas, arabas pasiule Dahaba. Tai truputi nuosaliau nuo musu trokstamo tikslo – sv. Katerinos vienuolyno ir Mozes kalno. Taciau paklusom, nes autobusu vaziavimo grafikas Sinajaus pusiasalyje is pradziu mums atrode visiska mistika. Isties vienas ju draugu, hotelio savininkas labai siltai mus prieme – leido laikyti savo daiktus naktines keliones metu, dykai maudemes duse. Jo pagalba mums dar visiskai zaliems siame kraste buvo labai reikalinga ir padrasinanti.
Nudrozem prie Raudonosios juros. Krantas ir juros dugnas nevisai patrauklus – akmenuoti ir astrus. Taciau i jura ikiutinau ir tikrai nepasigailejau – koralais nusetas dugnas bei it stiklas skaidrus vanduo viliojo pliuskentis ir stebeti si naturalu grozi. Vakare pasivaiksciojom Dahabo turgeliu, pavakarieniavom paprastame, taciau isties pigiame restoranelyje – stiprinomes pries nakti, mat lauke kelione, prasidesianti uz keliu valandu.
Sinajaus kalnas ir sv.Katerinos vienuolynas.
2 diena prasidejo 1osios vakare. Vaziavom prie Sinajaus kalno – vietos, kr Moze gavo 10 Dievo isakymu…
Kazkaip kiek keistai gavos. Labai norejau vaziuot prie to kalno. Taciau mano bendrakeleiviai didelio entuziazmo nerode. Jie labiau norejo pamatyt sv.Katerinos vienuolyna. O as ir to, ir to labai norejau. Bet Mozes kalno labiau. Ant abieju kalnu lipt negalejom – nei fiziskai, nei laiko prasme. Taciau visai staiga paaiskejo, kad sv.Katerinos vienuolynas Sinajaus kalno prieigose. Mano didelis noras issipilde.
Issiruosem velai vakare. Susimetem pacius svarbiausius daiktus – rekomenduota miegmaisi, truputi maisto, patogius batus – juk kopsim I daugiau nei 2km kalna. Kelione truko apie kelias valanas. Pazadeto gido neradom ne su ziburiu, taciau kadangi turistu ir piligrimu, kad ir tamsia nakti, su kaupu, nutarem sektis jais. Visi jie buvo apsiginklave zibintuveliais. Nors mano galva ir be ju kelio nepamestu – menulis spindejo labai aiskiai, ir kelias buvo sviesutelis. Gaila, kad sv.Katerinos vienuolynas buvo uzdarytas. Patrypineje kiek aplink, issokom i trasa. Nors ir tas patipenimas man svarbus – juk sioje vietoje kaip manoma degantis krumas it zenklas is Viespaties Mozei..
Papedeje – bandos kupranugariu ir beduinu tarp ju, betykojanciu skystablauzdziu turistu, pabijosianciu kelio sunkumu ir susigundysianciu gyvulio paslaugomis. Kai kurie ju lydejo vis akelia, ikyriai besiteiraudami "a camel? Il give u a good price" kai kurie ju buvo igude – net susiriete skiede apie ypac sunkia trasa – juk su kupranugariu greiciau ir lengviau. Kai kurie gudrus – lauke pusiaukelej silpnesniu moteriskiu, susigundziusiu ispuostais kupriais. Kalno paslaitese kas kiek laiko laukdavo jaukios beduiniskos pasiures – uzeigytes su dvigubai brangesniu vandeniu ar saldumynais.
Man paciai – tai buvo ne tik fizinis saves isbandymas ir romantiska pabaiga – sauletekis klanuose. Kazkas daugiau. Prisiminiau sv. Rasto dali, kur Moze kope i Sinajaus kalna ir ten gavo 2 plokstes isakymu. Vis svarsciau lipdama, ka jis tada maste, ka jaute, kodel kilo butent i ta kalna, kaip Viespats su juo kalbejo, kaip visa tai vyko. Tos mintys kartas nuo karto aplankydavo. Eidama vis snabzdejau savo mantra – isties norejau JI pazinti daugiau. Taciau daugiausiai ejau tiesiog Budama ir Jausdama kiekviena momenta – stebedama kalnu didybe tamsoje, kylanciu pilgrimu zibintus, menuli, savo bevargstancias kojas ir senkancia energija, dziustancias lupas. Ejau atsiskyrysi nuo saviskiu – labai norejau tylos ir saves, Viespaties savyje. Kartais ateidavo sunkios minutes, kai regis atrode pritruks jegu keliones kulminacijai – kalno virsunei. Taicau stiprybes uzteko ir paskutiniam etapui – statuteliam slaitui – praktiskai akmeniniams laiptams. Dusavo visi aplink – kopti sunku, o tikslas regis taip netoli. Pagalvojau, kad tai pirmasis mano naktinis zygis i kalnus (neskaitant naktinio pasiklydimo Eilate)…
Uzkope susitikom nemazai smalsuoliu – kai kurie isisupe i miegmaisius ir parime ties uzdaryta koplycia, kiti atrade "partery" ar "lozese" geresniu vietu it ginklus nustate fotoaparatus – lauke uztekancios saules. Dangus jau nebebuvo tamsus ir galejom pasirinkti kokia atviresne vietele – "stebejimo punktui". Nesti miegmaisiai buvo pats tas – mat kalno virsuneje susilusioms nugarom zvarbus vejas – viena beda. Taciau man sis sauletekis buvo kazkoks kitoks. Panirau i svelnia nebylia kontempliacija. Zvilsnis kartas nuo karto vis plasnodavo nuo vienos virusnes prie kitos – tas metas – it medaus pripildytas indas. Palaimintas sauletekis… Na, gal Jeruzales, jezuitu velyku ar Paluses sauletekiai galetu lygintis su siuo. Pripildytas svelnios ramybes.
Kai kurie saulei vos pasirodzius susirenge zemyn. As kaip imanydama dar stengiausi uztemti laika – sustabdyti "holy time"… suvalgyti sausainiai buvo saldus it niekada…
Leidimasis zemyn nebuvo varginantis kaip tiketasi.. Rytine saule ne neketino kepinti – atvirksciai po zvarbaus ryto norejosi silumos… Galejom isvyst numanomus vaizdus – nakti juk viskas atrodo kitaip. Sugaisom vos gera valanda.
Grizus I autobusiuka, dar turejom kiek laiko, kol paskutiniai keleiviai sugris. Maniskiai iskart sudejo bluosta, o man miegot visai nesinorejo. Uzsimezge pokalbis su keliais sveicarais – autobusiukas isties tarptautinis – be ju ir musu dar prancuzai, izraelieciai, rusai.
Sveicarai pasirode tikrai bekeliaujantys zmones – vienas, kol kas privaciai bemokantis vaikus Sharm el Sheiche, pasakojo apie savo mokytojaima Burmoje, kurion ketina vel grizti. Kitas, nors ir dirbantis kiek seslu darba, taciau apkeliaves kone visa pasaulni – nuo tolimuju rytu iki amerikos platybiu.. ju gyvenimo istoriju klausytis nepabodo, o kelione atgalios – visai neprailgo. Visas vietas, kurias nakti pramiegojom, galejom stebeti ir aptarineti. Tiesa sakant, tik as ir viens sveicaras nesnaudem – visi kiti, iskaitant ir autobusiuko vairuotoja – kartas nuo karto gerokai iminganti – ilsejosi po sunkios keliones. Apsunkusios vairuotojos akys vis kovojo su nuobodziu keliu, o posukius kirpo it pasiutes ralistas. Pakely vienas apsivertes autobusiukas nejuokais nugasdino – kartais gal geriau miegoti ir neziureti kaip vaziuoji.
Dar kelios valandos Dahabe. Ir laukia ilga kelione I Luxora. Keiciam planus – vietoj Kairo, pradesim nuo vidurio Egipto. Paisrodo, sis planas – lyg Viespaties zenklas. Mat jei butumem vaziave tiesiai ten, tai gal butumem pakliuve i teroristini ispuoli muziejuje – jame lankemes 4 dienas veliau.
Traukem galu gale i Afrika…
3 diena Luxoras
Pirmasis miestas Afrikoj. Ar galima pagalvoti, kiek laiko troskau izengti i sita zemyna ir kaip niekad nebuvo pavyke. Ir pagaliau…
18 valandu kelione is Dahabo i Luxora prabego kaipmat – labai buvau pavargus. Robertas ir Judita kone kiekvienoj kiekvienoj stotelej sustodavo pailset, o as viska pramiegojau… salia manes atsisedo juodukas – labai norejau su juo pakalbet, nes atrode mielas. Jis irgi kaip imanydamas stengesi, taciau jo kalba buvo tokia neaiski, kad kaskart kai tik jis prabildavo, turedavau prisikisti it kokia priekurte senute, mat kalbejo jis nebalsiai ir sunku net pasakyti, ar angliskai. Taciau kita vertus, buvau labai nuvargus – net ir barbiu kupini egiptietiski filmai netrukde. Taciau kylant saulei, nuovargis jau mazuma buvo isgaraves ir galejau pro langa stebeti nerealius vaizdus.
Dykuma… Dykumos kalnai… Rusvi, rausvi, gelsvi – lyg grudeti, akmenuoti. Zinia – jokios zalumos. Saule kylanti musu kaireje, kalnus daze oranzine pastele. Gerejausi vaizdais… kiek vieliau isiterpdavao plynos dykumos lopa – akmenys, nors ir nedideli – atrode tikrai galiunai..
Laukine gamta netiketai pakeite kanalas, aptuptas eiles isrikiuotu namuku. Vargiai galeciau juos pavadinti isbaigtais – vienas ar keli gyvenamieji ploteliai, kiti gi laiko "pagrazinti", vargo ragave ir jau kuris laikas nebegyvenami. Taciau namuku spalvos malonios – graziai prigludusios prie tolumoje rausvuu kalnu ar kanalo maitinamu palmiu bei kitu zalumynu. Visas sis egzotiskas vaizdas gyvavo laukuose ilgomis sunkelemis (labai populiarus vyru apdaras Egipte) – jauni vyrai, moerys – kai kurios juodomis it smala suknelemis ir skaromis, pulkais besisukanciu vaikuciu. Kai kurie ju – dar visai paaugliukai, it tikri vyrai bizunus nusitvere risnojo ant asiliuku. Sis gyvunas savo populiarumu nenusileido beduinu kupranugariams. Apykanalinis gyvenimas mane trauke – turizmo nesugandintas afrikinis gyvenimas.
Islipom Luxore – buvau dar prisnudus po ilgokai prasedeto laiko – iskart buvo apgulti keleto arabu, bebrukanciu mums savo "apartamentus". Vienas siule pigu busta, kitas bruko vizitine kortele. Laimi, jei kuo daugiau "skiedi" – visi itikinejo, kad ju vieta – verciausia pasirinkimo. Zvalgemes i viena ar i kita ir buvo tikrai sunku rinktis. Aisku, mums kaip europieciams reikejo patikimumo, todel nutipenom paskui vizitine kortele.
Save viesbucio savininku pavadinies jaunuolis suoke saldziai it uzsuktas. Pazadejes busta uz 7 egiptietiskus paundus, savo pazado teseti ne neketino. Aprodes pusetinai atrodanti kambari, sikart aiskinosi, kodel apsimelavo nuo pat pradziu. Eigoje paaiskejo, kad ir dusas su ne per gausiausiais vandens istekliais, ir skruzdeliu visa lizda turim, manoji lova atsisedus iskart viena skersini pamete, o pazadetoji skalbimo masina – tai dvi suvargusios arabes ant stogo, ketinancios plauti musu kelis sudevetus daiktus. Matyt buvom pernelyg pavarge, kad taip greitai sutikom su jo grazbylystem. Juolab, kad ir kavos pasiule, ir studento pazymejima – be kurio Egipte pinigu nesutaupytum, o dar ir vakarienes I savo seima pakviete.
Pavakarej isede i viena mikrautobusiuku nubildejom i pirma turistu lankytina objekta – El Karnako sventykla. Regis mano vaikystes svajos issipilde. Egiptietiski piesiniai mane visada masino , o stai dabar sie kaldinti ir raizyti dievai ir faraonai, matyti tik paveiksliukuose, pagaliau pries mano akis… Galejau juos stebeti, liesti, fotografuoti… ju didybe kerejo. Gaila, kad visur knibzdete knibzdejo turistu – sikart ir lietuviu. Kai kur ju buvo reta, todel galejom stebeti ir vaizduote kaitinti senoves civilizacija. Kvartalais pasiskirste cia tyliai apie savo paslaugas snibzdejo paslaugieji arabai. Verciau ju zvilgsniais nekabinti – tuoj pripuola pagidauti. Bet mes jau ju braiza pazistam dar is Jeruzales turgaus, todel i kalbas nesileisdavom arba grieztai atsakydavom "la, shukran" (arab. Ne, aciu). Gal tik labai keista, kad taip desperatiskai gera fotografavimui vieta bande isiulyti baltasis policininkas. Viesai dirbantis it apsauga, jis ketino prie algos prisidurti apgaudinedamas turistus. Mums sprunkant, jis tryne pirstus, reikalaudamas uzdirbtu pinigu. Ne neketinom ju dalinti, todel zingsni paspartinom gerokai bambedami, jog ir patys puikiai galim atrasti tokias vietas.
Kolonu didybe
Dievai ir faraonai
Hieroglifai
Isblukusios ar dar visiskai gerai issilaikiusios spalvos palubeje
Mazi ir dideli sfinksai
Statulos
Iskaldintos figuros
Visas El Karnakas isties atrode maloniai ir paslaptingai. Dar buciau galejus ten pasilikti pasigrozeti ta didybe, taciau darbo laikas ejo pabaigon, todel praktiskai buvom isstumti pro vartus.
Atgal kelione autobusiuku – tikra atrakcija – durys cia kaip zinia nedarinejamos. O kam – taip ir vesiau, ir papildomu pastangu nereikia deit. Todel arabiska gyvenima gatveje galejom stebeti kiek pagreitintai, bet ne per stikla – sedejau tiesiog beveik kojomis I gatve. Gal kiek pavojinga, bet uztai labai idomu.
Kiek uztruko, kol atradom padoresne vietele uzkrimsti. Rade pigia uzeigele, sukirtom vakariene. Vakaro planas – aplankyti Luxoro sventykla, taciau sioji jau buvo uzdaryta. Bet kadangi ja buvo puikiai galima apziureti ir uz tvoros, tai per daug ir nepergyvenome.
Pasivaiksciojom Nilo pakrante. Regis zinau ir vaikisku daineliu apie sia upe, ir vieni pirmuju istoriniu isgyvenimu ir susije su sia upe, o pagaliau mes cia. Bevaiksciojant aisku buvom kabinami eiles arabu, siulanciu savo falukas naktiniams pasiplaukiojimams Nilu. Vienas ju toks ikyrus, kad praktiskai seke mus, kalbino. Vienintelis naudingas viso to momentas – jo visas pakas mango sulciu – buvau labai istroskusi. Visa kita – nuosirdziai tusti plepalai apie pinigus ir kitas nuobodzias smulkmenas.
Pavarge grizom namo ir pagaliau galejom kristi I lovas – nemiegoje normaliai jau buvom 3 paras. Taciau mano akys kiek dar nesimerke, ir as galejau balkonelyje, iseinanciame i vis dar triuksminga ir verdancia gatve, aprasineti keliu dienu ispudzius.
4 diena Luxoras
Is ryto buvom pakelti ne savo noru – smarkus beldimas i duris tiesiog issviede mane is lovos. Pramiegojom – kita vertus, ne del savo kaltes, mat ka tik pakeistas laikas. Pusrycius teko valgyti paskubomis. Lauke kelione i mirusiuju pasauli – Mirties sleni. Kelione – sakyciau labai maloni. Ikypu it senoves egiptieciu akiu gidas nuo pirmosios ilipimo minutes smaisktavo kiek imanydamas. Pats studijaves egiptologija – jo atsidavima ir meile nesunkiai atpazinom.
Pirmasis lankytinas taskas – Mirusiuju slenis. Keletas faraonu kapu didingame kalne. Tai naujoji karalyste, todel piramides nebestatomos. Seti, Tutomosis, Ramzis – kapai israizyti ir ispiesti paveiksleliais bei hieroglifais. Robertas, studijaves meno istorija, kartas nuo karto buvo tikras pagalbininkas. Viskas man buvo smalsu ir idomu. Amziai, faraonai, zenklai. Gerejausi liniju paprastumu ir lankstumu.
Hatciapsut – anot smaikstuolio gido "hot chicken soup" – sventykla , pastatyta tik 125 dienu laiktarpiui – tiek uztrunka balzamavimas. Taciau ji pati palaidota Karaliu slenyje.
Ispiestos didiku kapu sienos buvo ispudingiausios del spalvu intensyvumo bei ryskumo. Motyvai pazistami dar is vaikystes. Darbininku kaimelis.
Aplankem alabastro dirbtuves – sis akmuo buvo gana populiarus piramidziu, indu ir skulptureliu gamybai.
Paskutinis vaizdas – 2 galingi faraonai kalnu fone.
Ir jau buvom visiskai issunkti karscio, keliavimo, zmoniu.
Siek tiek pailseje bandem paieskoti vaikinuko, zadejusio paplukdyti mus savo faluka. Neradus jo, nutarem siek tiek pasivaikscioti panile. Atbaidzius keleta arabu, galejau kiek pasvajoti, po to nutariau pailseti ant ikaitusio suolelelio. Be abejo, vienatves cia ilgai nepatirsi. Ziu, jau skrudintu riesutu ir kitu dziovintu skanestu pardavejas sukas aplink. Siek tiek paplepejus, savo gerybemis pavaisino – isalkusiam skrandziui tikras rojus.
Musu lauke gausi vakariene viesbucio vadybininko (visai ne savininko, kaip anksciau prisistate) namuose. Jo sesuo pataise tikrai labai gardu valgi. Gana idomi patirtis – vaziavimas automobiliu vakarinemis perkrautomis gatvemis – zmones, dviraciai, masinos ir gyvuliai pinasi po kojomis. Laukiant traukinio nuleisti slakbaumai – ne kliutsi – visi kaip imanydami stengesi prastumti savo dviracius ar pernesti dezes. Traukinys taip ir nepraziavo – labai daznas reiskinys.
Vakara teseme bezaisdami biliarda landyneje, dar anadien kritusiai i aki savo apleistumu. Gal kaip tik tai ir zavejo. Vietiniams buvom tikra baltoji atrakcija. Isijungem i vietine zaidimu lyga – kas nardais, kad sachmatais plieke. Kiti smagiai papsejo kaljana ar knapsojo ties pilvo sokiais persudytais filmais.
Vakara pabaigem ant stogo. Pokalbis su James – tokia viesbucio vadybininko pravarde – uztruko. Prisijunge dar viena keliautoju pora – izraelietis ir Kanados kiniete. Jie vel mane uzkure noru keliauti, pazinti kulturas ir zmones. Matysim. Viespaties keliai nezinomi.
Menulis pakilo. Apacioje garsi gatve nutilo, tik kazkur per langa girdisi arabiskas filmas. Reik lovon. Laukia kelione i Aswana.
5diena Aswanas
Ne nesitikejom, kad kelione I Aswana pasisuks butent tokiu kampu. Zinojom, kad norim ji aplankyti, bet kaip kas pasisuks, tikrai nebuvo aisku.
Po ramaus ryto Venus viesbutyje, issiskubinom i gelezinkelio stoti. Perone sustojus 3 klases traukiniui tapo kiek nesmagu del per langus kysanciu vietiniu galvu. Ju vagonai buvo labai prasti, zmoniu akys pavargusios. Sie traukiniai tik vietiniams. Mes laukem savo 2osios klases. Sie pasirode padorus ir be didesnes egzotikos. Tiesa sakant, egzotika atsivere per langus. Pagaliau Afrika!! Kiek kartu bandziau save itikineti, kad jau bent is dalies savo svajoniu kraste. Nebaigti statyti namukai, daug palmiu, naturaliai suaugusiu drauge, tolumoj rusvieji plikom uolom kalnai. Sedejau prisispaudus prie stiklo, kartas nuo karto bandydama uzfiksuoti greitai prabegancius vaizdus. Traukinyje vietoj numatytu keliu valandu, praleidom visas keturias. Taciau vaizdai buvo tokie mieli, kad nesiskundziau.
Tik islipe, vos begave bilietu kitai nakciai i Kaira, pasukom i viena is triuksmingu ir savo prekes besiulanciais arabais nusetu gatviu. Mus netiketai pasitiko tamsaus gymio vyriokas, nesiulydamas viesbucio paslaugas. Kaina mums pasirode prieinama ir mes pasukom savo naujuju apartamentu link.
Iskart buvom pakviesti vakarienes karibiecio (pasirodo tokia jo kilme) seimoje. Iki tol galejom pasivaikscioti turgumi. Oras – apie 50 laipsniu, tvankus be proto. Toks slegis bei prisunktas smelio oras vede is proto.
Norejau turguj nusipirkti koki sali. Taciau atgrase ikyrus ir seksualiai apsesti pardavejai. Keli ju pasisiule apsukti saliu – vienintelis dalykas, ka reiktu padaryt… - nusimauti kelnes – kaip numibe mergaite. Grieztai atsisakius, veidai nusimindavo – ir vel kasnis sprunka tiesiog is nasru. Apskritai pastebejom, kad Aswano miestelio gyventojai tikrai seksualiai apsesti. Beveik kiekvienas parduotuvytes savininkas pavymui sukaliojo mums – "laimingas vyras esi". Mat Robertas su mumi dviem atrode it su dviem zmonomis. Kai nuo ju atsiskyriau, ir pati repliku gavau "oh, sexy lady". Pasiskubinom grizti, nes nuo tokiu ikyriu zvilgsniu net fiziskai darosi koktu.
Bobas – tokia vaikinuko atvedusio mus i viesbuti pravarde – dar valandziukei norejo pasikalbeti su seniai nematytu draugu, tai mes dar galejom siek kiek pasivaikscioti. Prisede vienoje vietoje, praktiskai bemat buvom apsupti vietiniu, angliskai beveik nemokanciu. Derindami varganas herbaju, arabu ir anglu zinias, si ta isspaudem. Taciau buvom ju dziaugsmo virsune, jei nors viena zodi jiems istardavom lauzyta ju kalba.
Vakariene pas Bobo seima buvo tikrai gausi. Valgi pagamino jo zmona – su ja jis gyvena it su seserimi, mat mergina yra apipjaustyta, kaip Bobas paaiskino, nejaucianti jokio seksualinio pasitenkinimo. O santuoka ne paciu jaunuju buvo nuspresta. Kaip ir James, taip ir Bobas, atsivere pasakodami apie savo gyvenima. Pasirodo, jo tetis – Karibu gyventojas. Pats Bobas mums pasirode labai paprastas, atviras, nuosirdus, atsakingas vyrukas. Ir nors is stoto visu merginu numyletinis, taciau jei jis nieko nejauciua, vericau merginos lai nesivargna – jokie kerai jam nepades. Iki asaru juokemes, kaip viena prancuze bande ji "kabinti". Jis su vaikisku nuosirdumu dalijosi, kaip ji driso sekti ji iki namu ir pulti i glebi. Juk vyrai turi siekti merginu demesio, o ne atvirksciai.
Mieliausias sutverimas siuose namuose buvo mazas tamsaus gymio berniukas. Su juo pradejom zaisti – is pradziu per fotoaparata, veliau neblogai isisiautejom. Prabegom prisimindavau, kad taip selti su vaikais visada svajojau Afrikoje – o stai dabar ir dukstu. Buvau jam viskas – it liutas riaumojau, it suo lojau, it kate miaukiau. O jo tetos ir mociute idemiai stebejo mane ir vaikiuka ir kukliai sypsojos.
Dziaugiaus siuo vakaru. Taip galejau pazinti labiau vietine kultura, zmones. Jauciau, kad istirpau tarp ju, buvau sava… Issiskirti buvo gaila, o tas jausmas manyje dar ir daba kirba.
6 diena Aswanas
Sakyciau diena prasidejo kiek ankstokai – keltis turejom apie 3val.nakties, kad kelione galetumem pradet I ko lk kas pieciausiai mano kada nors keliauta taska – Abu Simbel. Miegoti vaziuojant buvo labai nepatogu, todel keliones ilgi jauciau savo kakle ir apsiblaususiose akyse. Vos islipus prie sventyklos, akys atsivere. Rusvos pasteles sauletekis, atsispindintis tarp uolu ispraustame ezere. Si sventykla prikelta gyvenimui ne taip jau ir seniai – preis mazdaug 40m. piesiniai viduje ant sienu issilaike tiesiog pasakiskai – spalvos vis dar ryskios, o formos jau naujesnes, plastiskesnes nei anksciau lankytose sventyklose. Vaiksciojant vaizduote stabde mano zingsni, ir jau lyg per migla stebejau koridoriais isdidziai bevaiksciojant faraona.
Savo didybe si sventykla traukia daugybe turistu – per metus cia lankosi milijonai zemieciu.
Vaziuojant atgal kaip imanydama stengiausi nesudeti bluosto – mat juk netaip ir daznai tenka vaziuoti dykuma. Kaip Robertas pastebejo sipje kelioneje mums tai jau trecioji dykuma – be Negevo bei Arabijos, sikart skrodziam Namibijos dykvietemis. Smelis alsavo karsciu. Kai kur pasibarsciusi tamsiais akmenimis, teike dykumai tamsios spalvos ispudi. Kaip tik delto Egipto pavadinimo kilme (ne romenisko varianto Egiptas, bet senovinio pavadinimo) – tamsi zeme. Toliuose isvydau telksantu vandeni. Labai nustebau – ezeru cia jau buti neturetu. Akiu apgaule. Fata morgana pasirodo. Nuo karscio kylancios dujos atrodo kaip vanduo.
Po keliones Bobas buvo pazadejes Robertui "rasta" – afrikietiskas kasytes.
Kad laikas pernelyg neuztruktu, galu gale pasiplaukiojom Bobo draugu faluka Nilu. Nors "jungos" arabai angliskai veik nemokejo, vis tik sugebejom net ir juokauti. Kelione praejo tikrai smagiai.
Musu vedlys Bobas turejo problema. Prie jo vis kibo 52m. vokiete moteris, diena nakti svajojanti apie ji, ir negavus padoraus atsako grasinanti pasiskusti policijai apie tariamus kabinejimus. Vargselis Bobas jau kuris laikas su ja galuojasi – policija cia palaiko turistus, o ne vietinius gyventojus. Tokiu desperatiskai nusteikusiu moteru cia apstu. Europoje ar kituose zemynuose nerade laimes, jos atkeliauja cia, manydamos, kad pinigais gali papirkti jaunuolius. Kai kurie isties uz pingus tenkina pagyvenusiu turisciu igeidzius, taip galedami nemenkai uzsidirbti. Kai kuriems atsiveria glaimybes istrukti is Egipto, nes tikrai ne visiems si zeme – rojus. Taciau kai kurie patriotiskai, o gal del tikro darbo baimes (egiptas – sedincios kulturos krastas), pasilieka gimtojoj zemej.
Plaukioti buvo tikrai malonu. Faluka svelniai suposi ant bangu, oras nebebuvo toks varginanciai tvankus kaip vakar – saule sviete skaisciai, taciau taip nebekaitino. Is arciau galejom pamatyti sventyklu likucius salose.
Po to prasidejo "rastos" kirpejos paieskos gana varginagame rajone. I mus vietiniai ziurejo it is kosmoso nusileidusius – tai tikrai ne turistu lankytina vieta. Ziu, kai kurie seniokai issivynioje kilimaiti tiesiog ant gatves, ruko kaljana. Buriai vaiku, zaidzianciu apsnerkstose gatvese, palaidais drabuziais apsileidusios sutarstytais plaukais moterys.
Pasirodo kirpeja gyveno prostituciu landyneje. Palikau Roberta ir Judita keliu afrikieciu moteru is Sudano globai, o pati su Bobu isdumem I turgu. Pakeliui isgerem cukrasvendriu sulciu – geriau, nes zinojau, kad sveika, nes skonis sakyciau net specifinis.
Pasiemem Roberta su kiek kitokia nei tikejosi sukuosena, ir ziurim, kad laikas tiksi, o mes jau tikrai turim buti stotyje.
Kas butu greiciau, pries tai su Bobu sunesem kuprines I netoliese esancia kavinuke. Pasiimant kuprines, Judita susizgribo, kad tiesa sakant tai ne jos kuprine. Kad nepaveluotu I traukini – o laikas tiksejo negailestingai greitai – ji begte nuskuode viesbucio link. Po keliu akimirku as is paskos – to uzteko, kad pasimestumem minioje. Skuodziau kaip imandydama ikandin, taciau jos ten jau nebebuvo. Begau gatvemis, o pavymui prekeiviai vis laide savo "antro galo" replikas. Tai isties erzino, bet neturejau jegu, ka nors jiems atsakyti. Namai staiga tapo tokie panasus, kad net ir zinodama beveik tikslia viesbucio vieta, jau nebegalejau rasti kur jis yra. Bijodama prarasti abu, dar kiek pabegejus, pasukau atgalios. Susitikus Roberta, paskubomis atsisveikinau su Bobu, ir tiesiog nuskriejom I stoti. Vis dar tikejausi Judita pamatyti ties iejimu, ties kuriuo skubejo minios keleviu. Staiga is laukiamosios sales atskuodes sunerimes Roberas pranese, kad bilietu kontrolierius sake mates Judta su musu trigubu bilietu ilipant I traukini. Sviesiu plauku merginos aprasymas sutapo su tikruoju Juditos paveikslu, todel skubiai ilipom I beuzsiverianti traukini. Pajudejo. Lauke paini uzduotis – surasti Judita. Vagonas po vagono, is vienos klases perejom I kita, taciau jos ne kvapo. Ikyrus bilietu kontrolieriai teiravosi musu bilietu, ir mes kaip apsimelave vagisiai bandem teisintis, jog ieskome drauges su musu bilietais. Greitai kone visas traukinys pazino mus, nes vis skubinomes is vieno traukinio galo I kita. Galu gale teko sustoti. Juditos nera, musu bilietu irgi. Ka gi, teks kazka galvoti. Gime ideja nusipirkti papildomai bilietus ne iki Kairo, bet iki Luksoro. Ten jau turime pazistama Jamesa, kuris tikrai mums pades susisiekti su Bobu. Tikejomes, kad Judita susitiks su juo, ir jis jai pagelbes. Taip ir padarem. Is pradziu labai piktai atrodes bilietu pardavejas, dabar jau pokstaudamas bande pakelti musu subjurusia nuotaika. Nusipirkom kaip imanoma pigesnius bilietus, pasukom pasiimti viename vagone paliktu daiktu. Pakeliui mus sustabde traukinio menedzeris (ne nezinau, ka jis veike tame traukinyje, kodel jis sedejo it paprastas keleivis) ir pakiso savo mobilu. Galu gale isgirdau Juditos balsa. Viskas tvarkoje! Susitarem del tikslios susitikimo vietos ir laiko.
Landusis traukinio stiuardas matyt uzuode gardu europietiska kasneli. Pasiules geras vietas, jis kaip imanydamas stengesi pagerinti musu nuotaika, it ikyrus triusis is mano vaikystes animacinio filmuko, saldziai ir ikyriai taikesi mums vis kaip nors pagelbeti. Po itampos isties buvo malonu, kad kazkas nori mums pagelbeti. Ir tik veliau "kashish" zenklas ir it lapes jo akys isdave pasleptus tikslus. Tapo koktu su juo bendrauti ir stengemes jo atsikratyti.
Issivyniojom savo miegmaisius ir visa nakti sudeje bluosta pardundejom I Kaira.
7diena Kairas: koptai ir musulmonai
Iseje is gelezinkelio stoties, nejuokais pasimetem. Gatves kimste prikimstos masinu, autobusu, autobusiuku, taksi, zmoniu, gyvuliu, vaisiu ir darzoviu. Ir visi turi savo garsa, ne bet koki, o padidinto stiprumo. Sis triuksmas apkabino mus ir is pradziu neleido ne dorai mastyti.
Is Roberto internetiniu paiesku zinojom pigesne vietele nakvynei. Praeiviai Venecijos viesbucio aisku nezinojo, bandem panosen kisti pakeverzotus lapus. Paskutine viltis – turistu informacija. Musulmone moteris – cia Kaire dirbanciu moteru matem ir daugiau – maloniai paaiskino marsruta, kaip veliau paaiskejo apsukom garbes rata uzuot tiesiu taikymu nudroze reikiamon vieton. Isbandem metro. Matyt si susisiekimo priemone – europietiskiausia ir civilizuociausia siame kraste. Angliski uzrasai, aiskios kryptys. Dar nemenkai paklaidzioje gatvemis, pagaliau atradom Venecija. Uzrasas pusiau nutrintas, vargiai bematomas. Taciau viesbucio vadybininkai pasirode besa labai malonus, komunikabilus ir idomus zmones.
Musu sios dienos planas be Juditos – koptu ir musulmonu sventyklos. Koptu
baznycios – it ortodoksu atmaina. Jie – senieji egiptieciai krikscionys. "Kabancioje" baznycioje – ant aukstu poliu pastatytoje – maloni jauna kopte su atida ir uolumu aiskino baznycios simbolius. Anksciau koptais buvo vadinami senieji egptieciai. Veliau sis zodis reiksdavo egiptiecius krikscionis.
Islamiska sventykla pasirode tikrai didinga. Gavau zalia apsiausta savo privatumui saugoti (taip musulmonai aiskina visa kuna gaubiancius ir moterisku liniju neisryskinancius drabuzius), ir it grietininis tortas saldus gidas isisiule pasidalinti paslaptimis. Si ta ir pati zinojau, todel jo paslaugos pasirode tikrai bergzdzios. Iseidami is sventyklos pasigedom savo batu. Pasirodo gudrus musulmonai juos paslepe, o is iseinanciu lankytoju paprasydavo pinigu. Negausi batu, jei nesusimokesi. Tie patys musulmonai it ikyrios muses saldziais liezuviais kviete sventyklos vidun, o ju apsiniauke veidai iseinant dar karta patvirtino, kas vis tik visada uz to malonaus benravimo slypi.
Vakare isejome pabraidyti gatvemis. Nors jau pries vidurnakti, gatves pilnos zmoniu – seimu, poru, susedusiu skveruose, parkeliuose, kavinukese. Vienisi vyra sededavo arbatinese gurksnodami saldziaja (alkoholis cia draudziamas Korano, todel net ir paprasto alaus tenka ieskoti su ziburiu) bei rukydami nargila, stebejo gatves praeinanciuosius.
8 diena Kairas - nacionalinis muziejus bei Muhamedo Ali sventykla
Ryta kiek pramigom, todel lekte nulekem I stoti pasitikti musu prapuolenes. Kairas nuo pat ryto subruzdes – masinu srautas ir garsas nesumazeja ne vienu paros metu. Isgere rytines kavos, suskubom ties atriedejusiu traukiniu. Netiketai susitike keliautoju pora, su kuria susipazinom dar Luksore, nustebom, kad Juditos nera nei su jais, nei toleliau prie traukinio. Gal ji islipo anksciau? Gal kazkas atsitiko? Klausimai vel suneramino sirdi, o jau buvom tikri, kad sikart bedu nebebus. Laimei, ji lauke stoties laukiamajame. Galu gale musu keliai susiejo, ir mes vel kartu galim traukti I idomiu, taciau turistu nulankytu objektu medziokle.
Mes jau prie beprotisko masinu vazinejimo bei klaikiu signalizavimu per diena ipratom, arba bent jau tai musu nebestebino. Ka tik is apyramio kaimelio atvaziavusiai Juditai – nemenkas siurprizas. Po dienos buvom taip issunkti, kad atbuko bet kokie pojuciai – ypac klausos.
Nutarem pirmiausiai aplankyti vakar paveluota Muhamedo Ali mecete – didziausiu visoje Afrikoje. Autobuse prie manes prisedo kaip man is pradziu pasirode gana jauna musulmone. Kuri laika snuduriavau – triuksmas ir neprimiegotos naktys versdavo organizma ilsetis netiketose situacijose, taciau dazniausiai autobusuose. Kiek prasiblaskius, musulmone lauzyta anglu kalba uzkalbino mane. Is savo krepselio issitrauke pacios kepta pyrageli ir kramsnodama savaji teiravosi, kur jau keliavom Egipte. Pati ji ir megstanti pakeliauti, taciau kaip zinia, vietiniams kelione bagiaisi ties Egipto ribomis. Niekaip negalejau atspeti jos amziaus – pirstus ji rode tris, taciau ar 13 ar 30 – sunku pasakyti. Na kaip 13 ji atrode kiek peraugusi, taciau vargiai ir 30 buvo galima duoti. Issiskyrem it geriausios drauges – buvau apkabinta ir isbuciuota.
Muhamedo Ali kompleksas buvo tikra grazus – senos, ankstyvuosius islamo pradzios metus siekiancios mecetes. Vienoje ju – didziausioje ir puosniausioje – Muhamedo Ali meceteje atsisedau prie storos kolonos ir nurimau. Beveidis islamiskasis dekoras teikia "sarmo" sventyklos interjerui.
Po mecetes seke pavojingasis muziejus. Mat del savo populiarumo tarp turistu, jis tobulas taikinys teroristams. Karalystes, faraonai – skulpturos, papiruso rastai, rankdarbiai. Gal kiek ir vienas geriausiai zinomu pasaulyje muziejus ir per menkai pasirenges turistu poreikiams – aiskiam eskponatu isdestymui, issamiam aprasymui, taciau savo radiniais tikrai labai turtingas.
Bandem isibrauti I viena didziausiu pasaulyje Al Kalilio turgu. Prieigos nieko gero nezadejo, juolab, kad labai nuvarge buvom. Labai norejom valgyti, todel keleto vietiniu klausinejom, ar netoliese nera kokios uzeigeles. Kraipydami galvas, jie vis atsitraukdavo. Tada nuo gatves vidurio vienas arabas atsiskubino saukdamas, ko mes pageidaujam. Suzinojes, ko ieskom, pasisove mums parodyti. Beeidami sugalvojom, kad vis tik grisim I savo kvartala, kur zinom, neblogu vietu, taciau paslaugusis vedlys ne nemane musu palikti ramybeje. Gal jo sirdis ir gera, taciau skurdzios anglu kalbos zinios mus suerzino. Kad ir kaip bandydami mandagiai aiskinti, kad jo pagalba daugiau nebereikalinga, jis vidury sakinio nutraukdavo "no, no, come, come" ir toliau nere per zmones temdamas is paskos mumis. Ties vienu restoraneliu sumelavom, kad liksim cia. Pilnomis nepasitikejimo akimis jis nuzvelge mus ir ne neketino trauktis. Tik grieztas "shukran" (=aciu arab)" ir "masalama" (=viso gero arab.) nubaide ji.
Blogiausia, kad siame kraste niekada nesi tikras teikiama pagalba: pirma, ar ji teisinga, antra, ar uz ja nereiks gerokai susimoketi. Patirtis jau ivairi – sutikom ir nuosirdziu, ir gudriu it zalciu zmoniu. Nepasitikejimas zmonemis tikrai isaugo. Greitai supratau, ka vis tik reiskia jaustis it melziamai karvei. Musu priezogis net tapo "how much?".
Siandien isbandem viesaji transporta – garsiuosius atvirus autobusus, I kuriuos pakeleiviai isoka ir issoka reikiamose vietose. Isliuogem per priekines duris, todel gaejom saugiai glaustis prie vairuotojo. Visa laime, mat europietems merginoms grustis I autobuso viduri tikrai nerekomenduotina. Ziu, jau kazkieno ranka lyg tycia, lyg netycia glosto koja, ar pernelyg meiliai glaudziasi koks riebus seniokas it po viagros sianco. Nejuokais sunerimau ir paprasiau Roberto pasikeisti vietomis. Nuo karscio ir tokiu patirciu jau pykino fiziskai. Islipe suvokem, kad tokia patirtis reikalinga, taciau pernelyg varginanti. Slykstu! Nori nenori persasi niuri isvada – seksualiai apsesta, nuolat pinigu besigviesianti salis.
Kadangi siandien buvo Roberto gimtadienis, su Judita paslaptingai ismukom I saldumynu parduotuve, kurioj dar vakar sukramytas gardumynas mane beprotiskai masino. It mergaites is pasakos dejom egiptietiskus skanumynus I krepseli.
Susede ant balkono, mazuma pleptelejom..
9 diena Giza
Galu gale – siandien vaziuojam prie islauktuju piramidziu. Prie ju nukakom kone poniskai su vedinamu autobusu. Jau tampa tradicija viesajame transporte patirti keistu scenu – sikart is diktas riebokas verslininkas beveik atvirai neisgedydamas tenkino savo rytinius seksualinius poreikius.
Pacios Gizos piramides. Dar ju prieigose pasitiko arabai, siulydadai gyvulius ir padirbtus bilietus. Juos vaike rustusis policininkas.
Cheopso, Chepreno bei Mycerino gigantiskieji kapai, bei juos saugantis Sfinksas. Ju didybe akino… siek tiek nutarem pasivaikscioti ir be abejo mus nemenkai apsupo kupranugariu, asilu ir arkliu raiteliai. Maniskiai I juos ziurejo skersai, o as pradejau gundytis. Visada norejau isbandyti kupranugari – kaip jauciasi beduinai ant ju gyvenima gelbstincio gyvulio. Is pradziu tarpu saves jie susipyko, kuris laimes musu demesi. Vienas ju, regis vyriausias, nutilde jauniklius, ir tevisku balsu pakviete prie savuju gyvuliu. Gal isakmus tonas, o gal pasitikejimas savimi uzvalde mus ir mes nusekem juo it aveles. Visa diena po to krizenau, kad musu rimtasis ir solidusis Robertas joj ant Mikimauzo. Judta gaavo Whiskey-Soda, o man teko garbe joti su gerai zinomu beduinu Samiru bei jo Charliu Brownu. Beduinas savimi pasitikejo ir gerai zinojo turistu poreikius. Jojo letai, ramiai, leisdamas mums apziureti visame grozyje atsiverusias piramides – 3 galingasias bei 6 mazesnes – faraonu zmoniu kapavietes. Pamates, kad sis jodinejimas kas minute mane vis labiau ir labiau ikvepia, jis kaip pirma karta jojantiems pasiule ilgelesni tura uz tokia pacia kaina. Sutikom – juolab, kad pusiaukelej atsiputem gurksnodami ka tik beduinu isvirtos saldziosios juodos stiprios arbatos. Keista, niekada negeriu nei juodos, nei saldintos, nei stiprios arbatos, taciau sis gerimas sioje aplinkoje tikrai labai tiko ir teike energijos.
"Im from Turkey", "la, shukran" (aciu, ne – arab) bei "emshi" (eik sau – arab.) – tokiom, pasak beduino, frazem turim apsiginkluoti noredami isvengti ikyriuju prekeiviu. Pakvietes saulelydzio ant kupriuko, jis buvo tikras, kad as susigundysiu.
Siek tiek pasitryne ties turistu apgultu Sfinksu, patraukem tolum ties kitomis piramidemis Sakkaroje. Po jos ketinom aplankyti seniausia pasaulyje miesta – arba tai, kas vis dar is jo telike – Memfi.
Gerokai susinervine del ir vel mus apgauti norejusio vairuotojo (Robertas del musu beisbaigianciu pinigu nejuokais buvo pasirenges kautis), persedom I kita autobusiuka, vezanti I Sakkara. Pakeliui vis ilipdavo daugiau pakeleiviu, taciau mano aki patrauke viena ju. Nuo galvos iki koju juodais apdarais – tik ikypos akys pro skraiste tematyti. Sitokiame karstyje – su elegantiskomis pirstinaitemis. Taciau paslaptis ir isdidus sotas ne sekundei neleido jos gailetis. Regis tokiu budu ji tik dar labiau trauke. Stebejau jos akis ir bandziau islinkti I jos vidu. Ka ji jaucia po sia skraiste. Ar ji laiminga? Kaip ji bendrauja? Ar turi draugu? Ka dirba? Koks santykis su vyru? Tokiu visiskai – daugiau nei kataliku vienuoles - apgaubtu moteru pasitaike ne viena. Todel buvo idomu, kaip si moteru dalis jauciasi sioje visuomeneje. Keista, taciau jei isgirsciau apie kas budama Europoje, rimtai pradeciau gailetis ir stengtis kaip imanoma koneveikti supuvusia vyriska visuomene. Taciau ju pasitikejimas savimi ir saugumas priesinosi mano ansktesnems mintims. Ir iki siol neturiu aiskios nuomones musulmoniu moteru apdaru tema. Jos tikrai neatrode nelaimingos.
Patraukem laiptuotos piramides link. Sukore nemenkai kelio, suzinojom, kad jos jau uzdarytos. Kazkodel labai nenusiminiau – gavau, ko norejau – kramsnodama sauleje ikaitinta pica galejau meditatyviai stebeti si didinga statini is nuosaliau.
Paskutine stotis – seniausias miestas Memfis. Muziejus zinoma jau buvo uzdartas, todel nutarem kiek pasivaikscioti paciu miesteliu. Be abejo, tuoj pat buvom apsupti tunto burio ikyriu, taciau gana mielu vaiku, beprasanciu pinigu ar tusinuku (keistas paprotys, pastebetas tiek Egipto siaureje, tiek pietuose). Taciau net ir ispejus, kad nei vieno, nei kito is musu nesitiketu, jie neatsitrauke. Iamzinus keleta tradiciniu vaikisku momentu, traukem sen bei ten. Ju sypsenos stulbino. Jie kaip imanydami stengesi islaikyti musu demesi. Vienas vyrelesnis paauglys paprase Roberto cigaretes. Pasijutes lygiaverciu vyru, jis bande keleta kartu uzkabinti moteriskiausias vietas. Grieztai sudraudus jis atsitrauke, taciau jo isiliepsoje hormonai nedave ramybes. Kaip imanydami greiciau stengemes trauktis is miestelio…
Maniskiai vis tik saulelydziu dykumoje nesusigunde. Tokio meto as nutariau nepraleisti ir nepasiduoti bandos instinktui. Paprasius, kad beduina jie perspetu telefonu ("modernusis beduinas"), ir piramidziu link patraukiau viena. Susitikimo vieta – Piza Hut ir Kentucky chicken uzeigele. Suzinojus, kad ji ne toje piramidziu puseje, pasukau viena is gatveliu. Ir vel prisistate vienas arabas, pasiulydamas prie Sfinkso nusigauti artimesniu keliu. Sikart juo patikejau ir tikrai nenusivyliau. Zmogelis nuosirdziai stengesi pagelbeti ne karto nepaprases ne piastro. Nezinojau, ar galesiu surasti kur tualeta, todel pasiteiravau – jis vietas mat zino, pats pasirodo bedirbas prie piramidziu. Pakviete pas save vidun. Netvarkingas kambarys, sugedes tualetas… Taciau man tokios patirties ir reikejo. Suvargusios, nesvarios, apgriuvusios gatves, nuplyse namai. Mandagiai atsisakiau siulomos arbatos, mat kuo greiciau norejau nusigauti I susitikimo vieta.
Samiras ant kupranugario manes ten jau lukuriavo. Kupranugaris neses mus pro vietiniu kaima, supusi piramides. Arkliu ir kupranugariu priziuretojai lenke galvas, moterys stebejo mane lyg I dar viena auka, o gal su pasleptu pavydu. Issukus I dykuma, kelia pastojo kalneliai siuksliu kur ne kur nusetais arkliu skeletais su mesos liekanomis.
Vis zvalgydamasi I piramides ar I dykuma, daugiausiai savo akiu zvilgsnio skyriau besileidzianciai saulei. Stai mes jau ir jo pamegtoje vietoje. Keletas geleziniu induku, kartonas nuo kiausiniu, juodoji arba ir cukrus. Paprasta – to ir tereikia paruosti stipiria beduiniska arbata. As vis akiu nenuleidau nuo tolumoje besileidziancio ugninio kamuolio. Tokio savo kolekcijoje dar neturejau, todel vis pyskinau akimirkas savo fotoaparatu. Gurksnojau kartuji sirupa ir dziugavau akimirka. Dar viena kita ir dykumos karaliene pasislepe horizonte. Vel sedom ant sikart Mikimauzo ir risnojom dykumos smeliu. Galejau pavadelioti ir as. O zvilgsnis vis nuklysdavo I pasakisku ka tik nusileidusios saules spalvu nusviesta dangu. "Laisve – stai ka beduinams reiskia dykuma". Samiras nejaute baimes nei zieminiams dykumos vejams ar lietums. Anot jo, dykumo – svari, nera gyvaciu ar skorpionu. Visiskai sutemus, susedom laukti sviesu show ant piramidziu. Cia Samiras prasitare apie savo neblestancia meile viena anglei, kuri vis dar laukia jo Europoje. Tas mobilusis, palengvines jo gyvenima su klientais – jos dovana. Mirties jis nebijo… Nors netiki pomirtiniu gyvenimu… Savo tikejima vieninteliu Dievu, visa laika patvirtindavo priezodziu "Viespats valia".
Tamsoj tolumoj duko jauni vyrai ant savo eikliuju zirgu… Salimais burbuliavo Mikimauzas… Uz nugaros gudziai alsavo naktis dykumoje…
I autobusa ilipau ir iskart uzgrobiau laisva sedyne.. Buvau nuvargus – nepratusios tokios raumenu itampos kojos susileido… Akys vis uzkliudavo uz akylai mane stebincio jaunuolio. Matyt keistai as jam atrodziau – pavargusi, susitarsiusiais plaukais, nerimo kupinu zvilgsniu bebeganciu naktinemis sviesu nutviekstomis gatvemis. Kai dar karta musu zvilgsniai susitiko, jis maloniai sutiko parodyti, kurioj vietoj islipti..
Islipus is autobuso, regis vos begalejau paeiti. Raumenys isseke, kojos nebeklause… Nesistebiu, kad pasiulymu prisesti gavau minimaliai…
10 diena Aleksandrija
3 valandos kelio autobusu – pamacius, kad gamta primena Europos laukus ir gamyklas, susirangiau ir ismiegojau. Islipus is autobuso, isgirdom kazka garsiai lyg barantis ar pamokslaujant. Teisingai, siandien juk penktadienis, musulmonu poilsio ir maldos diena. Tiesiog greta stoties, istiese kilimus meldesi vyrai. Vienas ju karstai grumojo kumscius, kaip imanydamas bande itikinti nuolankiai nusiteikusia vyrija. Net labiausiai abejojantis galejo buti itikintas ka nors nupyskinti Dievo labui. Tokiais atvejais verciau tureciau marskinelius su uzrasu "Im no American". Pastebejom, kad pagyvenusiu musulmonu kaktoje – lyg patamsejes zenklas. Tai ne tatuiruote ar apgamas – tai nuolat maldos metu besilieciant prie zemes zyme.
Visi uzkalbinti prie katakombu siule vaziouti taksi. Vienas paslaugus krikcionis vis tik paaiskino, kaip galima nukakti iki ju autobusu. Isbandem Egipte kone visas transporto priemones – tik lektuva ir asila ramybej palikom. Vaziuodami perkrautu autobusu, vel patyriau akivaizdu priekabiavima.
Aleksandrija skyresi nuo Kairo savo istaikingai europietiskai irengtais parkais, fontanais, graiku romenu meno likuciais.
Paslaugusis vairuotojas nuvede mus ik reikiamos tramvajaus stoteles. Belaukiant reikiamo tramvajaus, uzkalbino inteligentiskas seniukas, kazkada destes anglu kalba. Jis bande kiek taisyti beslyjancia nuomone apie Egitpa. Pasivedejes I Sali, jis jau grumojo keliems ikyruoliams, ketinusiems trikdyti musu ramybe.
Romenu katakomobos su egiptietiskais, romeniskais ir graikiskais rastais – it tilto prototipas tarp benykstancios Egipto civilizacijos ir graiku romenu atsigabentos kulturos. Kaip iprasta, pacios katakombos – kiek paslaptingos ir gudokos.
Noredami nusigauti prie Vidurzemio juros, issukom I palyginus gudzia ir slykscia gatve. Jos gale – atsiverusios kolonos graikiskais motyvais leido man suvokti, kaip tiesa sakant pasiilgau Europos.
Pasivaikscioje pajuriu, ejom gelezinkelio stoties link. Aisku, ir vel buvom apsupti burio vaiku, besitaikanciu mus paliesti ar su mumis pakalbeti. Vienas paaugliukas lauzyta anglu kalba burkavo apie gimstancia meile, todel teko meluoti apie vyro prieziurai namuose paliktus vaikus.
I traukini isejom vakareo, todel dar ilgai galejau stebeti saulelydzio nutviekstus dirbancius laukuose vyrs, rusvose dulkese futbola zaidziancius juonuolius, per upe mediniais primityviais keltais besikeliancius keleivius, apgriuvusius namus. Negalejau miegoti – zinojau, kad tai jau paskutinis vakaras Afrikoje.
Traukiny pradejau stebeti keleta gana siuolaikiskai apsiredziusiu jaunuoliu – dvejeta selmiu vaikinuku bei trejeta musulmoniskomis skarelemis devinciu merginu. Jie daug plepejo, juokavo. Klausiau ju ne zodzio nesuprasdama, vis svarsciau, kas vercia juos juoktis, kas liudina ar skaudina. Tarsi buvau tarp ju, bandydama isivaizduoti ju kasdieni gyvenima, mokykla… Ne taip toli jie man tada pasirode nuo europietisku paaugliu…
Po gausios "paskutines vakarienes Egipte" nutarem pasidairyti po El-Kalilio turgu. Nebespejome, todel isigije keleta knygu vietiniame knygynelyje, grizome namo.
Maniau, kad vakaro dienorastis – paskutinis sios nakties ivykis. Klydau. Islamas – vienas is viesbucio vadybininku – prisedo musu pamegtame balkone, ir mes taip isikalbejom, kad paryciai atsiskubino nelaukti. Sis zmogus man ir anksciau jau busi istriges – klausosi panasios muzkos, viskuo domisi, daug skaito, idomiai masto. Pasirodo, jis uzkietejes musulmonas. Taciau, pasak jo, is naujo atrades kelia. Aukletas religingoje aplinkoje – mama, besimeldzianti 5 kartus per diena tvirta moteris – supratingas zmogus. Ji leido jam nuklysti I Sali – teko pabuti kaip pats pavadino vyru prostitute, isbansyti narkotiku. Ir po kurio laiko netiketai vel sugrizo. Perskaites Tora, Biblija, Korana, jis suvoke, kad artimiausias jam Mohameto mokslas. Kalbejom apie arabu indeli I literatura, filosofija, medicina, politika. Uz pokalbi negalejau nepadekoti – mane jis ikvepe naujiems planams ir svajoms.
11 diena Kelione namo – Kairas – Taba – Eilatas- Ashdod
Kelione namo gal buvo be didesniu nuotykiu ar isgyvenimu. Ikvepta pokalbiu, perskaciau Roberto pasiulyta ir vakar arabiskame knygynelyje atrasta Rhue knyga "Banga". Zinoma, vis zvairuodama I pakeles, mat ivaziavus I Sinajaus pusiasaly, dykuam ir vel gunde savo paslaptimi ir groziu. Taboj isgirde hebraju kalba, net bloga pasidare – taip nesinorejo grizti I namus Ashdode. Nebesinorejo likti ne Egipte, o ir I Lietuva nenorejau. Taip ir jautemes it zmones, trokstantys Nomanlando.
Dar dabar alsuoju keliones ispudziais. Prisimenu isgyventas juokingas sitaucijas, skaudzius momentus. Keliones metu teko pazinti ivairias ir sugyventiniu puses – tokia jau ta grupes dinamika. Nelegva keliauti kartu, nors kartu ir labai reikalinga ir butina. Vienam zmogui ner gerai. Perejom silta ir salta…
|
