Laiko vagišiai

Kaip norisi grįžus iš kelionės nepasiduoti laiko vagims...


Kur dingsta laikas. Kelioniniai pasamprotavimai po filmo Pasąmoniniai karai (Unconscious wars).

Pasiklausykite: Laiko vagys

Kalėdų eglutė, lėlės ir savitas dvasingumas

Pasivaikščiojus keliais straipsniais susidarė įspūdis, kad prieš Kalėdas kai kurie lietuviai sunerimo, nes Briuselyje nebeliko Kalėdinės eglės. Musulmonai iš mūsų vagia Kalėdas, baisėjosi žmonės. Ar tikrai jas vagia?

Visžalis medis apskritai regis labiau sietinas su šiaurinėmis pagoniškomis giriomis nei su Betliejaus alyvmedžiais. Keliaujant Centrine Amerika prieškalėdiniu laikotarpiu kartais apimdavo liūdesys aikštėse ar namuose matant retas plastiko egles, kurios tarp palmių jausdavosi labai nejaukiai. Kvepėjo ne savitu šiltų kraštų šventės braižu, o prasta amerikietiškos komercijos kopija. Ar tai, kad vis dar Rotušės aikštėje turime eglutę, o per kūčias valgome silkę, reiškia, kad esame giliai ir nuoširdžiai tikintys krikščionys?

Kalėdos ar kitos krikščioniškos šventės jau seniai pavogtos, ir kito kaltinti nelabai verta. Taip, tiesa, senutė mūsų Europa jau užmiršta kryžiaus kelius, ji pagauta noro patirti kažką kitokio, iš koto verčiančio. Jei paklaustumėte, kaip minimas Anglijoje Didysis Penktadienis (Good Friday) ar švenčiamos Velykos, tikriausiai tūlas kontoros darbuotoja/s (ne alkoholikas) atsakys - patogiai ilgas savaitgalis nusigerti taip, kad net ir žemakulniai nebelaiko. Čia alkoholis yra dievas. O bažnyčios jau seniai ir be musulmonų pagalbos verčiamos į parduotuves ar naktinius klubus, nes šie sutraukia daugiau publikos nei pamaldos.

Tačiau persikelkime į kitus, labiau religiniais simboliais išdabintus kontinentus. Pietų Amerikoje ar Meksikoje gali per šventes matyti tikinčiųjų rankose nešamas Kristaus atvaizdo statuLėles spalvotais drabužėliais, o autobusai atrodo kaip margaspalvės koplytėlės ant ratų. Neretai ant tokios transporto priemonės dar ir apnuogintos merginos portretas. Simbolių samplaika: gilaus tikėjimo išraiška ar tuštybės mugė.

Meksikietiška mafija Mexikanemi grupuotė Los Andželese kažkada įsikūrė actekų tikėjimo pagrindu, o jų pavadinimas reiškė 'tas, kuris vaikšto turėdamas Dievą širdyje'. O tuo tarpu pardavinėjo narkotikus ir, žinoma, tvatino priešininkus. Vieni draugai, prieš dviračiais įvažiuodami į Meksiką, baiminosi (o kaip suprantamas tas jausmas), kad ten juos gali užpulti. Buvo sekmadienio rytas, ir šie kiek drąsiau pravažiavo taip vengtiną teritoriją su viltimi 'juk net ir mafijozai sekmadieniais eina į bažnyčią' juokavo jie.

Ar yra tiesioginis ryšys tarp tikėjimo ir ritualų, simbolių, pavadinimų, netgi pavyzdingo bažnyčios lankymo, sunku atsakyti. Tačiau galima truputį patyrinėti.

Psichologas Olegas Lapinas knygoje 'Pasimatymai su šešėliu' pastebi, kad kartais tie, kurie be priekaištų lanko bažnyčią nebūtinai turi gilų ryšį su Dievu. Kartais atkakliuose, bet paslėpto pykčio pagautuose 'tikinčiuosiuose' mažiausiai pastebima atlaidumo ir Meilės, apie kurią kalbėjo Jėzus. Mistikai, turintys gilų ryšį su aukščiausia Esybe bei ateistai atrodo turi daugiau pakantumo Kitam, teigia psichologas. 

Dažnai aklas, net fundamentalus dogmų ar 'raidės' laikymasis atneša daugiau žalos nei naudos - apie ką liudija religiniai karai ar inkvizicijos, žmonių aukojimai. O ieškančius tikėjimo tai dar ir atstumia. Bet tai saugu. Atlikai ritualą, sukalbėjai mantrą, ir esi laisvas. Pastangų augti jokių.

Kodėl žmonės be gilesnio tyrinėjimo vargsta nesuprantamuose ritualuose? Vienoje budistų šventykloje Knijoje mama įbrukusi smilkalų ryšulį, pastūmė savo vaikus, kad šie pamaldžiai sudėtų atnašas, o šie kikeno ir kumščiavo vienas kitą, kol galiausiai suklaupė, greit atlingavo reikiamą kiekį judesių, ir atlikę pareigą, toliau tęsė kelionę su mumis. Kiek tai jiems buvo svarbu? 

Toli eiti nereikia, ir mūsų bažnyčiose yra surūgusių paauglių, suaugėlių ar vyresnėlių, kuriems nesvarbu ar neįdomu, kas vyksta per kalėdines pamaldas, bet kažkodėl jie kantriai atbūna. Jie neklausia, neprieštarauja. O gaila. Vertingiau būtų, jei jie 'nepraleistų pro ausis ir akis', atbūtų sukandęs dantis, o atmestų, klaustų, atrastų iš naujo, suprastų.

Įdomią, ir ne vienam tikinčiajam šokirojančią teologo Alano Džounso (Alan Jones) mintį cituoja ir minėtasis psichologas Skotas Pekas (Scott Peck), savo knygoje 'Nepramintuoju taku'.

Viena iš mūsų problemų yra tai, kad nedaugelis yra sukūręs išskirtinį asmeninį gyvenimą. Viskas aplink mus yra tarsi iš antrų rankų, netgi mūsų emocijos. Daugeliu atveju mums pasitikėti antrine informacija, kad galėtume išgyventi. Aš pasitikiu gydytoju, mokslininku, fermeriu. Man tai nepatinka. Aš turiu tai daryti, nes jie turi gyvybiškos informacijos, kurios aš neturiu. Informaciją iš antrų rankų apie mano inkstų būklę, cholesterolio pasekmes, viščiukų auginimą aš dar galiu priimti. Bet kai kyla klausmai dėl prasmės, tikslo, ir mirties, informacija iš antrų rankų jau nebesuveiks. Aš negaliu išgyventi su tikėjimu iš antrų rankų į Dievą iš antrų rankų. Tai turi būti asmeninis žodis, unikali akistata. 

Skotas Pekas apibendrina, kad žmonės turi keliauti asmeniniu keliu, o ne aklai pasikliauti tuo, ką perduoda tėvai ar institucijos. Jo aprašytuose klinikiniuose atvejuose aiškiai matoma, kad beatodairiškas, neklausiantis 'tikėjimo' priėmimas veikiau atvedė žmones į neurozes ir kitus psichologinius negalavimus, nei padėjo jiems sukurti unikalų gilų ryšį. Toks primestas tikėjimas yra dužus, lengvai pažeidžiamas, išvedantis iš pusiausvyros, įvarantis paralyžiuojančios kaltės ir nerimo. 


Plastmasiniai simboliai ir nesuprantami ritualai nepadės išsaugoti Kalėdų. Anot Skoto Peko, žmogus pradėjęs klausinėti ir netgi perėjęs agnostiko (abejojančio) ar skeptiko kelią, sukurs kokybiškai kitokį tikėjimą. Bet jis bus autentiškas, gyvas, sveikas. Jei paaugliai ar suaugusieji teiraujasi, domisi, jie tarsi renkasi patys akmenis ar betoną, ir grindžia savo kelią. Jie labiau patenkinti darbu, jie brangina taką. O tai kur kas sveikiau nei tik aklai važiuoti autostrada ir užmigti prie vairo.
 
Keliaujant su ieškančiu tiesos žmogumi, šis manęs dažnai paklausia nepatogių  klausimų, į kuriuos dažnai neturiu logiškų atsakymų, o kadais paruošti tarsi laukia perskalbimo, taisymo, lopymo, permezgimo. Tenka iš pagrindų perkratyti savo tikėjimą, narstyti, ieškoti, abejoti. Bet jaučiu, kad ši sunki, varginanti, bet sveika kelionė per abejones, klausimus ir savitus atradimus ne silpnina, o stiprina Ryšį. Tik jis jau nebebus tas pats, su kuriuo iškeliavau. 

Keista tai, kad man nelabai reikėjo eglutės per šias Kalėdas, sniego, ar 'kalėdinio' jausmo. Sėdėjau labai nekalėdiškose džiunglėse, alsavau Ryšyje, ir niekas negalėjo iš manęs nieko atimti, nes man to ir nereikėjo: tinkamo oro, aiškių nusistovėjusių simbolių, tradicinio maisto. Ne prieš tradicijas esu, ne prieš bažnyčią, bet skaitydama šiuos autorius supratau, kad tiesiog ilgiuosi gylio ir dar daug turiu klausti...

Gyvenimas yra sudėtingas. Kiekvienas iš mūsų turi nusitiesti savo taką per gyvenimą. Nėra savipagalbos gidų, formulių, nėra lengvų atsakymų. Vienas teisingas kelias vienam žmogui bus žalingas kitam. Gyvenimo kelionė nėra išgrįstu apšviestu taku ir neturi kelio ženklų. Tai akmenuotas kelias per laukymę. Scott Peck. Nepramintuoju taku.

Pasiryžimai

Mano dienoraštyje irgi įsitaisė kitų metų rezoliucijų sąrašėlis, kurio neketinu vykdyti nuo pat sausio pirmosios, juolab tikrai ne nuo pusiaunakčio. Nes netikiu 'pradėsiu nuo Naujųjų' pasiryžimais, nors tu ką. Pirmiausia, spėju, mes sau kažką pasižadame greičiausiai tik tam, kad atlaisvintumėme, kas lyg ir turėtų būti suveržta. 'Sportuosiu, tad dabar galiu sau leisti pavalgyti dar gabalėlį torto'. 'Surūkysiu dar vieną cigaretę, mat vis tiek mesiu'. 

Aš į savo pasiryžimus žvelgiu ramiau. Mėgstu konstruoti savo naujus įgūdžius po trupinį, duoti sau laiko ir eiti į gylį. Kaip tik vakar perskaičiau jau seniai draugų rekomenduoto Skoto Peko (Scott Peck) 'Nepramintuoju taku' (The road less traveled') (galų gale pradėjau ją skaityti!!) mintį. Jei nori ko nors išmokti, reikia duoti sau laiko. Šis psichologas visad galvojo, kad jis yra 'mechaninis nevykėlis', nors baigė medicinos universitetą. Vienas žmogus labai paprastai jam papasakojo, kaip jis mokosi techninių stebuklų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tikri baubai. 'Aš duodu sau laiko' pasakė jis. Man ši mintis - tokia paprasta, bet nuraminanti - atrodė tikra genijaus išmintis. Duoti sau laiko. 

Jei išsyk norėsiu būti ideali savo pasiryžimuose ir kad rezultas įvyktų greitai, tikrai žinau, kad planas žlugs per kelias pirmąsias dienas. Mat mano organizmas užsispyrusiai tvirtins, kad toks šokas jam nepriimtinas. Jei neramina, kad raumenys aptingę, tai net gal reikia pradėti nuo ko nors paprasto - pasivaikščiojimo po mišką kelias valandas. Jei mane domina karjera, ramiai pasišniukštinėsiu, ko reikia jai pasiekti, ir po žingsnį eisiu link. Ramiai, duodama sau laiko.

Naujos Dienos palinkėjimas sau ir kitiems (ačiū Skotui Pekui) - duokime savo pasiryžimams laiko. Gal tada metų gale tikrai galėsiu pasidžiaugti derliumi, o nuvytusiomis gėlėmis, taip ir nesukrovusiomis vaisiaus.

Kas slypi po taikdarių uniformomis...

Pasižiūrėjom ne visai 'šventinį' filmą. 'Whistleblower'. Kathryn Balkavic, dirbusi su JT taikdarių misijoje pokarinėje Bosnijoje atskleidžia (tikri faktai), kas slypi po kai kurių taikdarių uniformomis. Merginų perpardavinėjimas, seksualinis merginų išnaudojimas, ir netgi vergovė. Moteris atleidžiama, sugeba surinkti 'pabaigtas' bylas, atskrenda į Londoną, kur per BBC atskleidžia sunkias merginų bylas. Ir laimi bylą prieš neteisingą atleidimą. Kodėl atleista, aišku ir šiaip: tokie 'skundikai' yra nepatogūs. 

Gal man gali kas nors paaiškinti, KO VERTOS prestižinės (taikdarių ar kitos) organizacijos (nes tai deja ne vienintelis (o dažnas)  atvejis), kurios leidžia sau tokius dalykus ir užglaisto viską tarsi šventinį pyragą.


Merginos ne tik perpardavinėjamos. Su jomis 'žaidžiama': jos kankinamos, daužomos, iš jų tyčiojamasi. Jos laikomos lūšnose it žiurkės. Ir kalbame mes ne apie kokius nors gangsterius, narkotikų pardavinėtojus ar šiaip kokius žemiškus šliužus, siekiančius 'nusičiurkšti'... Čia mes matome pasitempusius, saugias uniformas vilkinčius Jungtinių tautų vyriškius. Guantanamo bay... Bosnija, Kolumbija, Dramblio kaulo krantas.  Kaip paprastiems žmonės pasitikėti tokiomis 'figūromis'... Skaudžiausia, kad atleisti iš misijos, jie neteisiami. Viskas užmirštama... Nepateisinu NEI VIENOS organizacijos, kuri pateisina ir glaisto tokią neteisybę. 


Šiandien piktai. Daug emocijų iškėlė ir suvalgė šis filmas. Geras. Sunkiausia, kad tai tik maža pragaro dalelė... Su artėjančiais naujaisiais...

Gimtadieninis laikas. Sau ir kitiems

Cikados plyšauja tiek, kad sunkiai begirdžiu Einaudi melodijas. Vien tik vabzdžių orkestro klausytis būtų per garsu. Įkvepiu giliai. Name vaikšto kepamos duonos kvapas. Šalia nosį glosto žalio vaško žvakė. Susirangau ant medinio suoliuko, akis nuvedu į tamsa apvelkamus atogrąžų miškus. Leidžiu būti tik sau ir su savimi.

Ak, atsidūstu. Taip švelniai ir su palengvėjimu mėgstu atsidusti kas metai. Ypatingas laikas. Susispietusios vienon krūvon šventės: Kalėdos, gimtadienis, Naujieji. Nieko kito ir nebelieka, kaip prisėsti prie dienoraščio - mintinio ar popierinio - ir peržvelgti, kokiomis nuotaikomis ar įvykiais apsikaišė mano praeitų metų medis. 

Sėdžiu. Ramu. Prašokuoja varlytė. Ašaros pradeda tvenktis akyse, ir neilgai trukus prasiveržia. Kokia esu dėkinga už Dovanas šiame gyvenime. Žmones - dovanas. Įvykius - dovanas. Įveiktus iššūkius - dovanas. Pirešgimtadieninis apsivalymas įvyksta neplanuota ir švelniai. Atrodo, it pūko vainikas nusileidžia ant galvos ir švelniai apkabina. Nueinu miegoti ramybėje.

Ryto švelni gaiva. Kyla debesėliai iš aukštai įsitaisiusių kalnų. Saulė dar tik renkasi rytinį makiažą, bet jau galima užuosti jos besirengimą ateinančiai dienai. Pro kalnų perplyšas lenda spinduliai.

Karolis per pietus atneša pyragą. Šelmis, vakar vakare jis sakė einąs pasivaikščioti po džiungles. Užtruko, nes jau gerokai įtemo. Net sunerimau. O gal kokia gyvatė įgėlė, čia jų reikia saugotis. Kaip šeiminkas sako: 'eini, ir galvok, kur ta gyvatė slepiasi'.  O jis užtruko pas šeiminkus, užsliuogęs į medį ir nuraškęs apelsinų, pats kepė pyragą. Per gimtadienio pietus atneša visą gėlėmis nusagstęs. Šeimininkės nuostabai, apsiašarojau... 

Šeimos balsai. Ryte geriausių draugų vaizdo palinkėjimai. Žmonės bent akimirką prisiminę. Draugai prisiminę kelias akimirkas ar ilgiau. Artimesni ir tolimesni žmonės. Kai visi vienu metu parašo, atrodo tų brangių dūšių susidaro. Bet net skaičiumi jos man brangios, o prisiminimais, praleistu laiku drauge, įkvepiančiais darbais ar pokalbiais. Visi jie gyvenime mano padarė lengvesnį ar gilesnį įspaudą, kuris pataisė mano širdies bangas. 

Keletas draugų perklausia reguliariai, ar esu laiminga.  Esu. Esu laiminga tokia, kokia esu. Besiplaikstanti vėjuose, bet mylinti iš visos širdies. Turiu pačius nuostabiausius tėvus, kokius ir turėjau turėti, kad dabar būčiau tokia kokia esu. Esu jautri, užsispyrusi.

Esu vietoje, kur ir turiu būti. Keliauju su labai brangiu žmogumi, ir su nieku kitu taip negalėčiau keliauti. Aplanko iššūkiai, kurie nors ir atrodo skaudūs ar sunkūs, bet jie tik sustiprina širdies (tiesiogine prasme ir ne) raumenį. Tiesiog alsuoju Dovanomis. 

Perverčiu primargintą dienoraštį išklijuotą džiovintomis gėlėmis, popieriniais pinigais, nuotraukomis, priešiniais ir mintimis. Metai praėjo gerai. Stipriai. Tikriausiai viena stipriausių mano gyvenimo patirčių. Tiesa, visai nesumenkinu ir ir prieš tai buvusiųjų. Buvau laiminga. Esu laiminga. Nieko neturiu, bet visame esu.

Savi batai. Sava širdis.

Būna laikas, kai reikia turėti kuom sekti, bet paskui reikia tai palikt ir sekti savo širdim. Rytuose yra pasakymas – sutiksi Budą, užmušk Budą. Tai nereiškia, kad reikia žudyti, bet savo mokytoją privalai peraugti, paneigdamas jį ir tapdamas savim. V.V.Landsbergis

Kūčios prieš metus. Mama vis atsidūsta: 'kur kitas šventes sutiksi, ar beturėsi ką valgyti. Ar bus kas pasirūpins?' Baimės kutulys neramina. Bet mano sielos batai sako 'Eik!'. Viena moteris tada, ką tik užvėrusi bažnyčios duris, nusiteikusi (matyt) šventai po šv. Mišių, drėbtelėjo 'tokia kvaila mintis man niekada nešautų'.

Išėjom. Savu, napramintu keliu. Ieškodami, kas tikra. Kas sava. Patarimų kubilą atsijodami, aklai nesekdami nei vieno. Keliavome Savo kelią, net jei kai kuriems jis atrodė per trumpas, per tiesus, per greitas, per akmenėtas ar slidus.

Net ir aplink esantys brangiausieji ar daug išmanantieji, šventieji ar nuodėmingieji, profesoriai ar daug ko matę keliautojai, norėdami perspėti, patarti, padėti, gali klysti. Nei vienas jų nėra Tavo širdies batuose, nes jie patys turi tik savo širdies batus. Kartais nevalytus, pamirštus, kartais talpius ir nublizgintus. Bet savo. O tavo sielos batai - nunešioti, nutrypti, tinka tik tau. Visi bandantys pabūti juose, tik mano, kad gali tai padaryti. Jiems vis tiek jie buvo per siauri, per laisvi ar trinantys neįtikėčiause vietose. O jei ir tiko dešimčiai sekundžių, gerieji ar piktieji patarėjai nežino, ką reiškia juos nešioti visą dieną, savaitę, metus...

Jei dairotės į svetimus batus, nepamirškite: aukšti raudonos odos kulniukai gal ir atrodo elegantiškai, bet pamėlę kojų piršteliai nekantriai laukia išlaisvinimo. O gal jūsų batai jau devintą sezoną trempiami, gal jie prašo valgyti ar batų tepalo, gal jų raišteliai liūdnai nukritę ir sušlapę, jie yra patys patogiausi ir brangiausi.

Keliaukite savo Širdies Batais.O jei kas norės tylomis ar atviromis ausimis drauge nueiti su jumi tą kilometrą ar šimtą, tegul tai būna dovana.

Ežiukas greitkelyje

Ar susimąstau, kodėl rašau? Bent jau ne tada, kai čirpinu rašiklį ir prakaituoju dienoraštį peckiodama, visas mintis vos spėdama talpiai susluoksniuoti. Tada tiesiog jaučiu, kad reikia kuo greičiau išpilti tai, kas ant ar po širdimi. Aldonos Steponavičiūtės mintyse apie tai man labiausiai įstrigo mano nusipieštas paveikslėlis su ežiuku. Jis lėtai eina greitkeliu, gal net ir švilpauja, apsidairo, mato kalvas ir ežerėlį. Viską dedasi domėn. O mašinos lekia, skuba, ir nei viena nepamato, koks gražus pasaulis. 

Nesu aš dar ežiukas. Bet noriu išmokti sustoti, eiti lėčiau, skanauti spalvomis, liesti paviršius, ragauti garsus.  

Tai tik viena iš minčių, kurias pasirašiau savo į ateinančių metų 'noriu' sąrašą.