Savi batai. Sava širdis.

Būna laikas, kai reikia turėti kuom sekti, bet paskui reikia tai palikt ir sekti savo širdim. Rytuose yra pasakymas – sutiksi Budą, užmušk Budą. Tai nereiškia, kad reikia žudyti, bet savo mokytoją privalai peraugti, paneigdamas jį ir tapdamas savim. V.V.Landsbergis

Kūčios prieš metus. Mama vis atsidūsta: 'kur kitas šventes sutiksi, ar beturėsi ką valgyti. Ar bus kas pasirūpins?' Baimės kutulys neramina. Bet mano sielos batai sako 'Eik!'. Viena moteris tada, ką tik užvėrusi bažnyčios duris, nusiteikusi (matyt) šventai po šv. Mišių, drėbtelėjo 'tokia kvaila mintis man niekada nešautų'.

Išėjom. Savu, napramintu keliu. Ieškodami, kas tikra. Kas sava. Patarimų kubilą atsijodami, aklai nesekdami nei vieno. Keliavome Savo kelią, net jei kai kuriems jis atrodė per trumpas, per tiesus, per greitas, per akmenėtas ar slidus.

Net ir aplink esantys brangiausieji ar daug išmanantieji, šventieji ar nuodėmingieji, profesoriai ar daug ko matę keliautojai, norėdami perspėti, patarti, padėti, gali klysti. Nei vienas jų nėra Tavo širdies batuose, nes jie patys turi tik savo širdies batus. Kartais nevalytus, pamirštus, kartais talpius ir nublizgintus. Bet savo. O tavo sielos batai - nunešioti, nutrypti, tinka tik tau. Visi bandantys pabūti juose, tik mano, kad gali tai padaryti. Jiems vis tiek jie buvo per siauri, per laisvi ar trinantys neįtikėčiause vietose. O jei ir tiko dešimčiai sekundžių, gerieji ar piktieji patarėjai nežino, ką reiškia juos nešioti visą dieną, savaitę, metus...

Jei dairotės į svetimus batus, nepamirškite: aukšti raudonos odos kulniukai gal ir atrodo elegantiškai, bet pamėlę kojų piršteliai nekantriai laukia išlaisvinimo. O gal jūsų batai jau devintą sezoną trempiami, gal jie prašo valgyti ar batų tepalo, gal jų raišteliai liūdnai nukritę ir sušlapę, jie yra patys patogiausi ir brangiausi.

Keliaukite savo Širdies Batais.O jei kas norės tylomis ar atviromis ausimis drauge nueiti su jumi tą kilometrą ar šimtą, tegul tai būna dovana.