Savi batai. Sava širdis.

Būna laikas, kai reikia turėti kuom sekti, bet paskui reikia tai palikt ir sekti savo širdim. Rytuose yra pasakymas – sutiksi Budą, užmušk Budą. Tai nereiškia, kad reikia žudyti, bet savo mokytoją privalai peraugti, paneigdamas jį ir tapdamas savim. V.V.Landsbergis

Kūčios prieš metus. Mama vis atsidūsta: 'kur kitas šventes sutiksi, ar beturėsi ką valgyti. Ar bus kas pasirūpins?' Baimės kutulys neramina. Bet mano sielos batai sako 'Eik!'. Viena moteris tada, ką tik užvėrusi bažnyčios duris, nusiteikusi (matyt) šventai po šv. Mišių, drėbtelėjo 'tokia kvaila mintis man niekada nešautų'.

Išėjom. Savu, napramintu keliu. Ieškodami, kas tikra. Kas sava. Patarimų kubilą atsijodami, aklai nesekdami nei vieno. Keliavome Savo kelią, net jei kai kuriems jis atrodė per trumpas, per tiesus, per greitas, per akmenėtas ar slidus.

Net ir aplink esantys brangiausieji ar daug išmanantieji, šventieji ar nuodėmingieji, profesoriai ar daug ko matę keliautojai, norėdami perspėti, patarti, padėti, gali klysti. Nei vienas jų nėra Tavo širdies batuose, nes jie patys turi tik savo širdies batus. Kartais nevalytus, pamirštus, kartais talpius ir nublizgintus. Bet savo. O tavo sielos batai - nunešioti, nutrypti, tinka tik tau. Visi bandantys pabūti juose, tik mano, kad gali tai padaryti. Jiems vis tiek jie buvo per siauri, per laisvi ar trinantys neįtikėčiause vietose. O jei ir tiko dešimčiai sekundžių, gerieji ar piktieji patarėjai nežino, ką reiškia juos nešioti visą dieną, savaitę, metus...

Jei dairotės į svetimus batus, nepamirškite: aukšti raudonos odos kulniukai gal ir atrodo elegantiškai, bet pamėlę kojų piršteliai nekantriai laukia išlaisvinimo. O gal jūsų batai jau devintą sezoną trempiami, gal jie prašo valgyti ar batų tepalo, gal jų raišteliai liūdnai nukritę ir sušlapę, jie yra patys patogiausi ir brangiausi.

Keliaukite savo Širdies Batais.O jei kas norės tylomis ar atviromis ausimis drauge nueiti su jumi tą kilometrą ar šimtą, tegul tai būna dovana.

Pasirengimo saulėtekis

'Good luck on your adventure!' (sėkmės jūsų nuotyky!) Alastair Humphreys parašas nugulė mano kiek apleisto, bet labai branginamo Paulo Coehlo citatomis išmarginto dienoraščio pirmąjame puslapyje. Širdis spirgėjo. Juk šio keliautojo dviračiu aplink pasaulį ir pėsčiomis per Indiją nuotykiai pasėjo tą mūsų neramybės sėklą, o dabar gausiai palaistė. Įtarėm, kad aštrios kritikos ar pašaipų adatos dar tik lūkuriavo mūsų plano it vudu lėlės. Laimei, Niukastlio lietuviškieji piliečiai tik skatino mus vis dar šviežiam apsisprendimui.

Žinoma, pasiklausius Humfrio

keturiasdešimtūkstantinės kelionės įspūdžių, mūsiškis nuotykis it kūdikis kažkur prunšteli. Nuriję kuklybės gumulą gerklėje, pliaukštelim vienas kitam per petį. Tai - MŪSŲ iššūkis. Manau, kad tai yra svarbiausia...

Po truputį ruošos darbai įgauna pagreitį. Karolis - organizuotas žmogus, iškart įtaisė įrankėlį, padėsiantį mums tvarkingai sumegzti visas gijas: vizos, vakcinos, biudžetas, draudimas. Regis trejų mėnesių, jau dabar spėriai garuojančių, turėtų pakakti visiems rūpesčiams išrikiuoti...

Ant sienos puikuojasi slidaus paviršiaus žemėlapis, kuriuo nuvinguriavo juoda grubi linija. Jos vagą mes dar kreipsim, bet regis krantai po truputį įgauna šiokias tokias formas.

'Ko jūs ten važiuojat?' atsidūsta vienas po kito net ir ištikimiausieji. Taip, kelionės tikslas svarbus, ir ant Ramiojo vandenyno mes jį išrašėm. 'Apkeliauti pasaulį' storai apibraukė Karolis. Nei daug nei mažai. 'Apkeliauti ap-link pa-saulį' mūsų draugas ir ištikimas palaikytojas Justas pakartojo šį trižodį bent penkis kartus, kai jam pakuždėjau šią paslaptį. Taip, pirmas kartas nuskamba kur kas neįtikinamiau nei penktasis. Matyt prisireiks drąsos ir ryžto...

Ties pusiauju ant žemėlapio išsirikiavo mažesni uždaviniai: skleisti žinią apie Lietuvą, o Lietuvą šviesti apie pasaulį. Ties Peru dar spėjo įsiterpti mūsų asmeniniai tikslai. Aš visada smalsavau apie žmonėse glūdintį dvasingumą ir aikčioti ties kūrybos apraiškomis, Karoliui įdomus filosofinis pasaulio pažinimas. Dėl neišsenkančios meilės gamtai abu nesiginčijom. Matyt pavasarį ir vasarą užkoptos Didžiosios Britanijos aukščiausios Snowdon, Scafell pike ir Ben Nevis bei kitos Jorkšyro ir ežerų regiono aukštakalvės, ir Coast-to-coast (nuo jūros iki jūros) solo kelionė dviračiu atvedė į Kitą iššūkį. Gąsdinantį ir traukiantį savo paslaptimi bei nežinomais pavojais....

Šiandien bičiulio Rėjaus Baksterio sukurtos vertybių kortos išsirikiavo ant mano kilimo. 'Kokios mūsų komandos vertybės?' Gurkšnodami žalią arbatą ir krimsdami duoną su medumi mes po truputį sudėliojome bendrą kelioninių vertybių pasijansą:

taika, atvirumas, mokymasis, nuostaba, bendradarbiavimas, pagarba, ryžtingumas, laisvė, atsakomybė, drąsa.

Tikriausiai visa tai skamba naiviai... Ir jei ne Edinburgo kalnų filmo festivaly mus įkvėpę alpinistai Catherine Destivelle bei Andy Turner ir BASE šoklė Karina Hollekim, ultrabėgikė Fiona Rennie ir mūsų vedlys nuotykių ieškotojas Humfris, mes tikriausiai vis dar galvotume, kad gyvename kažkiokioj pasakoj išrašytoj ant žemėlapio. Kol kas juk tai tik pasaka...