Bildantys traukinio ratai ir pieniška kava. Bėgantys vagonai ir mintys. Galiausiai prisėdu drauge su rudu cukrumi gerai išmaišyti savo neištirpstančius rupius jausmus.
Ryt vaikščiosiu prisiminimų alėja. Kadais Euroclass'as Silkeborgo Hojskole mano horizontuose įrašė naujų svajonių, koridoriuose ir klasėse įspausti įvairialypiai išgyvenimai. Šįkart išdrįsau juos iš senos kartono dėžės iškrapštyti, išvėdinti ir gal kokį naują šilko siūlą įsiūti. Bet tai ryt... Šiandien aš dar blaškausi savo pastarųjų dienų verpetuose.
Kaip maža mergaitė tyliai kaupiausi, kad galų gale išdrįsčiau ištarti 'mama tėti, iškeliauju'. Regis skaitiklyje jau prasisuko ne vienas tūkstantis mylių, bet šis iššūkis kelia šiurpą mano artimiausiems. Kita vertus, mano sraigės ar vėžlio amplua nebestebina dažnos brangios dūšios.
Nerimas ir mirties baimė gąsdina ne vieną. Aplenkti pavojų, netampyti Dievo už ūsų. O kita vertus, pasitikėti... Šie du kol kas nekošeriniai produktai nesusiderina viename patiekale. Vieni pažįstami nutrūktgalviškai palaiko idėją, artimesnieji bando nutiesti tvoras, apsaugusiančias mus nuo mūsų pačių naivumo.
Stefano mirtis manyje išgramdė paskutines išdidumo košės šaukštus, nurengė ir paliko sielą alkaną paprastumo. Jis drauge su gyvenimo vargo bei džiaugsmo nepatyrusia Patricijos siela įsipareigos angelavimo bent pusantrų metų truksiančiai dieninei tiek naktinei pamainai.
Kitas mano blogas tikiu bus kur kas praktiškesnis. Šiandien sau leidau pragrot keletą liūdnesnių ir filosofiškesnių akordų. Ek tie traukinio ratai...
No comments:
Post a Comment