Nusirengiau visus savo lūkesčius, pasiėmiau truputį nerimo, nusišypsojau draugams, nuriedėjo ašara namuose, ir išėjau su bendrakeleiviu į nežinomybę. Į kuprines susikovėm būtiniausius daiktus, ir kaip sraigės iškeliavome ne laimės ieškoti (jos užtektinai buvo ir ten, kur gyvenau), o pažinti kitus žmones, ir save. Aš išėjau ieškoti Dievo pasaulyje ir savyje.
Per pastaruosius 10 mėnesių jau sunku trumpai apsakyti, kokiose vietose esame miegoję, statę palapinę. Prie Juodosios jūros ar Karakumų dykumoje, prie Kazbeko kalno siaučiant pūgoms ar jonvabaliais nušviestų laukų Kinijoje, pašiūrėj Laoso džiunglėse, budistų šventykloje Tailande ar Aliaskos taigoje, staugiant vilkams. Mus priimdavo visiškai nepažįstami žmonės Turkijoje, Irane, Azerbaidžane, Indonezijoje, ar Kanadoje. Namus turėjom visur ir niekur. Kad ir kaip norėčiau mesti baltą pirštinę Alchemiko herojui ir šaukti, 'o taip laimė ten toli', tačiau savo kelionės pusiaukelėje suvokiu, kad laimė ne toliuose, o namai yra Savyje.
Kaip niekad šioje kelionėje turiu išmokti būti labiau nei turėti. Juk turiu nedaug. Tik vieną kuprinę, į kurią sutelpa jau dešimt mėnesių tarnavę daiktai. Mano turtas – buvime. Mokausi išbūti su Juo, su kitu žmogumi, atsisakyti savęs, taip giliai kartais įaugusių į save nukreiptų paskatų. Atrišti, atsirišti, neprisirišti. Mokausi mylėti žmogų kasdienybėje. Žmogų ne toliuose, net ne tą, kuris buvo akimirką geras ir dosnus, kurį taip lengva pamilti ir užkelti aukštai ant kolonos. Aš mokausi pamilti žmogų visokioje kasdienoje – dykumos dulkėse ar žiemos šalčiuose, kai esam pavargę, nusiminę. Mokausi pamilti bendrakeleivį, su kuriuo esu nepaliaujamai tas 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.
Keliauju su klausiančiu žmogumi. Klausiančiu, kodėl tikiu. Mokausi klausytis, o tuo tarpu dar kartą pačiai reikia perkratyti 'kodėl kas kam'. Atsakymai – juk ne
logika grįsti, o tikėjimu – ateina sunkiai, o kartais neturiu nė žodžio nusakyti, kodėl tikiu. O tikiu. Ir kuo toliau, tuo tvirčiau.
Nežinomybėje Jo prisilietimas dar aiškesnis ir sodresnis, neatskiestas tariamo kasdienybės ir rutinos saugumo. Jo buvimas atsiskleidžia labai paprastai ir netikėtai. Per žolę, debesį, žmogų, tikintį ir mąstantį kitaip, netikėtai susiklosčiusias aplinkybes. Sau pažadėjau grįžus namo tęsti gerumo grandinę. O ar galėčiau kitaip? Šeima Irane, nė žodžio nemokėdama angliškai, pakviečia pas save, pavalgydina, apiprausia, ir į kelią įbruka pinigą. Keleivis jiems brangus. Kinijoje paprašius tik vandens, moteris su dukromis parsiveda namo ir vaišina senu geru vynu. O juk gyvena taip kukliai. Indonezijoje, vairuotojas savo paprastučiame name maldauja – pasilikit, man jūs esat dovana. Buvome ir vis dar esame dovanos praeiviams. O praeiviai – Jo dovanos man. Vis dar mokausi pasitikėti žmogaus gerumu.
Mintis, kurią vis prisimename sutikus tuos kelis norėjusius pakenkti žmones – jie geri viduj, tik turi vidinių bėdų. Kiti atvėrė mums širdis, ir nebežinau, ar likusio gyvenimo užteks toliau tęsti tą gerumo grandinę.
Atsiduoti nežinomybei – tai visiškai atsiduoti Jam. O gavus netikėtų kasdienybės dovanų – nepaliauti stebėtis, kaip regis Jis konkrečiai gali pasirūpinti Žmogumi.
Ir kaip dažnai mes sugebame tai pamiršti šiltoje kasdienybėje.
Irkluojant kanoją Misisipe bent 5 savaites turėjau labai daug laiko klausytis. Šniokščiančio vandens ar krenkščiančių erelių, o labiau savęs. Neatradau išmintingų atsakymų, nebuvo didžiulio katarsio ir išlaisvinančio šūksnio 'eureka, galų gale tai supratau'. Ramybę sutikau susitaikyme su savimi ir kitu žmogumi. Buvime. Apmąstydama ir iki nago juodymo jausdama ryšį su pasauliu, visata. Šioje kelionėje ištirpstu kūrinijoje.
Matydama žvėrį, ir panikoje galvodama apie išlikimą, po to žaviuosi grizlės mamos ir vaikų žaismingu pasivaikščiojimu. Gervių orumas ir ramybė Ilinojaus upėje įkvepia. It vaikas žavėjausi netikėtai danguje pasirodžiusiai šiaurės pašvaistei. Bet net ir taip pažįstamas ugnies spragsėjimas ar upės srovė, saulėlydžiai ar ką tik patekėjęs mėnulis – visa tai buvo mano laimės akimirkos. Nieko iš tų dalykų aš neturėjau. Tiesiog juose buvau.
Neišmintas kelias sunkus. Atsitrenki į kitų neperspėtą skardį, tada jau patiems reikia raišiotis virvėmis, padėti vienas kitam, kabarotis aukštyn arba žemyn.
Reikia atrasti jėgų suprasti, o nesupratus keliauti toliau su klausimais tolyn. Įsiduriant į niekieno neįmintus spyglius. Bet neišmintas kelias brandus. Jis neleis 'tiesiog išsidrėbti' santykyje su Juo. Toks kelias apdovanos, mes iššūkį, leis daug ką suprasti, o dar daugiau ko nesuprasti. Tačiau jis bus tikras, nepameluotas, neišmoktas, bet įsišaknijęs giliai, išvertęs iš šaknų, ir iš naujo sukūręs stiprią bendrystę. Dar tik mokausi eiti Tuo keliu su Juo ir Jame.
No comments:
Post a Comment