daugiau nuotrauku: http://eva-travels.fotopic.net/c470988.html
Po pastarojo karto Jeruzaleje ir visu stebuklingu patirciu, sikart vaziuojant i Palmiu procesija (kodel nebesakau verbos paaiskes veliau), svarsciau: "faktas, kad patirtis bus kitokia. Kokia? Arba bus iprasta, nes „kiek jau galima cia tu stebuklu“ arba ir vel ypatinga, tik kitaip". Argi gali vaziuojant i toki Miesta buti iprastai… Gal ir gali, taciau dekoju Viespaciui, kad patirtis ir vel labai svarbi man… Svarbi, kad galeciau suprasti Ji labiau…
Jau ir anksciau minejau, kad skaitau sventaji Rasta. Pradejau nuo pradziu ir ridenuosi pamazel pamazel i prieki. Keliones isvakarese galu gale atsiverciau Naujaji Testamenta… Ir supratau, kaip pasiilgau… Kaip trokstu kuo greiciau ji prieiti. Kazkaip pasamoningai patyriau, ka reiskia laukti Isganytojo zydams toki ilga laika. O jie vis dar tebelaukia… Mes jau turim i ka remtis…
Pirmoji dienos dalis buvo kiek paprastesne… Gal tik tiek, kad atsiskyrusi nuo visu (mano naminukai mat ejo i viena musulmoniska rajona, kuriame as jau buvau buvus), isitaisiau prie baznycios, vietos, kurioje buvo nukryziuotas Jezus. Kazkaip atrode tinkamiausia vieta si ta parasliavoti… Po kiek laiko, susitikus savo namo sebrus, pasidairem sen bei ten knygyneliuose (kas mane labiausiai visoje sitoje krikscionisku knygyneliu istorijoj stebina, tai vienas is sugyventiniu - Robertas – netikintis, kiek “nudeges” praeityje su katalikiskumu, susirado vokiska – hebrajiska versija (mes tai tik snekam, o jis ziu ir padare), ir jau maciau autobuse skaite…) apsidaire pamatem, kad pats metas skuosti i Betfage – vieta, kurioje Kristus sedejo ant akmens ir lauke, kol Jam apastalai asilaiti atves.
Procesija turetu prasideti kaip tik ten. Mes aisku lietuviskai veluojam - kopiam i Alyvu kalna kiek ikabindamos. Dar ziu arabiuks pusiaukelej pasipainioja, sakydamas, kad praejimo ner. Visa laime, kad tokia “pagalba” nepasitikejom. Pridususios, isprakaitavusios – saule kaip tycia negailestingai kepina…. O jausmas apima toks, lyg butumem pakliuve i ta laikotarpi. Lyg buciau nugirdus kur nors is kokiu nors zmoniu Jeruzalej, kad kazkur Alyvu kalne turi praeiti Jezus ir dabar mes skuodziam Jo pamatyt. Jo stebuklu, Jo paties galu gale. Tik uzkope jau pamatem belukuriuojancius zmones su palmiu sakomis rankose. Bureliais, lyg isties lauktu prajojancio Jezaus. Bet ties laukianciais neapsistojam, minam tolyn zinodamos, kad ta vieta kiek toliau. Kiek dar pabegejusios isvydom procesija… Cia neistverusi nugriebiau fotoaparata ir pyskinau… Akys valge ivairiu rushiu skautus, veliau ivairiu tautu zmones, su bugneliais ir gitaromis «Osana ! » begiedancius. Prisijungiau prie triuksminguju, taciau graziausiai dainuojanciu italu, ir tiesiog isiliejau i visa eisena. Jutau, lyg buciau viena is tuometines minios su daugybe klaustuku galvoje, noro Ji isvysti, nuostabos ir tikejimo. Tos marios palmiu saku ore, virs galvu, kur ne kur kysant vaikams ant tevu peciu… O mintyse skamba is vakar dienos skaityta sv. Rasto dalis – « o fariziejai kalbejo vieni kitiems: « ziurekite, jus nieko negalite padaryti. Stai visas pasaulis eina paskui ji! » Tada ejo daugiausiai zydai. Bet sie zodziai siandien buvo tikra tiesa: filipinieciai, italai, arabai, lenkai. Visi ejo. Ant vienos tvoros parime situacija stebejo du jauni zydai ortodoksai. Sunku pasakyti, kas ju galvoje ten sukos… Pakelese parime zvalgesi ir arabes su vaikais, greiciausiai musulmones. Per langus, per tvoras kysojo vaikiskos ir apgaubtos moteriskos galvos… Arabiukai tiesa sakant buvo labai isigudrine – prisiskyne alyvmedziu ar palmiu saku, bande ibrukti « bukiesiems uzsienieciams » kai kurie uz sekeli, kai kurie uz penkis. Gudresni uz vandeni prase Euro. Minia labai spalvinga. Eidama susivokiau, kad neturiu ne menkiausios sakeles rankose. Arabiuku aplink nebebuvo. Taciau einant Ruta pasidalino, kad savaja sakele rado ant kelio. Atidus zvilgsnis – ir as turiu sakele. Alyvmedzio… Pagalvojau, kad ech, kaip cia kokia palmes saka gavus…. Zingsniuodama plesiau “Osana”. Tas apemes dziaugsmas kazkaip lipo lauk. Nuostaba vis dar neapleido. Sustiprejo dar labiau, kai nusileidus nuo Alyvu kalnu, pasukom i Jeruzales senamiesti. Tos Jeruzales akmenines sienos ir palmiu sakos… Minia judejo letai, todel galejau gerti sita patyrima neskubedama… Po to visi susirinko i sv. Onos baznycios sventoriu – soda. Ten buvome palaiminti… Bet ir vel – tiek tautu viename sode…Arabai dziaugsmingai giedojo kiek papopsintas giesmes. Taciau cia nieks nebebuvo svarbu… Svarbu pats buvimas… Buvimas su Juo…. I pabaiga, visiems skirstantis, aptikom dideliu palmes saku. Taigis is sventoriaus isejau patenkinta, nesdama uz save didesne palmes saka… Taip jas ir tysome per visa Jeruzale, iki autobusu stoties. Zydai stebejo mus. Kiek itartinai… O kas mums! Juk tureti palmes saka as labai norejau! Dabar ji ilsis pas mane kambary!
Po visu dziaugsmingu procesiju dar nudrozem i Notre Dome baznycia sv. Misiu… Jos palyginus buvo ramios. Matyt mums to labiausiai ir reikejo… Isedus i autobusa, nebeturejau jegu ir uzmigau.. Taciau dabar, aprasinedama, vis labiau suvokiu, koki ypatinga isgyvenima Viespats padovanojo… Sita sventojo Rasto dalis man skamba visiskai kitaip … O kai uzsimerkiu, pries akis iskyla sauleje blizgancios palmiu sakos, tolumoj Jeruzales vaizdas, bedziugaujantys zmones. Ir tas jausmas.. del ko eini… Juk ejom del Jo, nes Jis mus suzavejo….
To be continued... Juk uz keliu dienu droziam i Jeruzale ir vel. Sikart Prisikelimui…
