Tuesday, March 29, 2005

stebuklu matyt per daug nebuna...


daugiau nuotrauku http://eva-travels.fotopic.net/c479537.html

Nesitikejau, kad tai, kas parasyta, galima taip asmeniskai isgyventi...siomis dienomis...

Laukimo Ketvirtadienis

Ir vel "pakilome" I Jeruzale. Taip, zydai hebrajiskai nesako "vaziuojame" i Jeruzale. Jie sako "kylame".. O kai vaiziuoja i kitus miestus is Jeruzales, sako "leidziames nuo Jeruzales"… Jeruzale jiems sventas miestas... mums jau irgi...

Taigi, "pakilome" i Jeruzale ketvirtadieni idienojus… Mat artinosi Velykos, ir mes galejome istrukti is ashdodines kasdienybes… Kad truputi pajustumem piligrimystes dvasios, is stoties keplinom pesciomis… Numete daiktus jau "savo" hosteliukyje – senuteje Petroje, iskeliavom i keleta Didziojo Ketvirtadienio procesiju. Atkeliave iki Paskutines Vakarienes Aukstutinio kambario ant Siono kalno, prisijungem prie susispietusios minios… Praejusi sekmadieni Palmiu procesija buvo labai didinga ir ikvepianti, taigi tikejomes to paties ir is sios, nors ir mazesnes. Deja sioji mums sukele juoka galu gale. Mat tik isejus is Paskutines vakarienes kambario, viena minios dalis lyg biciu igelta nuskuode i kita punkta. Letesnieji vos suspejo. Dar iki pirmosios baznycios – koptu, mums pavyko su minia.. taciau antrosios su keletu atsilikusiu pilgrimu mums jau teko su zemelapiu ieskoti… Sen bei ten pasivaiksciojus, grizom vel ant Siono kalno, mat norejom sudalyvauti Kojimu Plovimo ceremonijoje… Pakliuvome pas vokiecius… Gal net pernelyg pazistamas ju braizas, bet isties jie viska daro tvarkingai ir prasmingai..

Po sv. Misiu dar trumpam pasilikom kriptoj... Tyloj isigyventi vakarienes paslapti... Taciau norejosi eiti prie Visu Tautu baznycios, ten kur Viespats meldesi Agonijoj pries savo kancia. Leidziantis nuo Siono kalno mus pasitikdavo deglais nesinos pirmosios pavienes procesijos.. tarp naktines Jeruzales zibintu jos atrode itin paslaptingai.. Sededama netolies akmens, ant kurio meldesi Viespats pries kancia, uzsnudau.. Kaip kazkada uznudo mokiniai. Tik po kurio laiko smestelejo, kas atsitiko… "Dvasia istverminga, bet kunas silpnas". Per visa Gavenia isgyvenau daugybe momentu, kaip su savo silpnumais nepavyksta susidoroti… Skaiciau visas Evangelijas, kad kuo labiau galeciau suvokti ir isijausti, ka Jezus tada galvojo. Juk ir jis bijojo. Bijojo kancios, taciau apsieme tai, ka Viespats jam buvo skyres. Pazvelgiau i kita savanori Roberta. Jis sedejo kontempliuodamas.. Siomis dienomis man jis – gyvas stebuklas. Dar sedint autobuse visai lyg perkunas is giedro dangaus pasidalino slaptomis mintimis apie tai, kad siomis dienomis nori pajusti, ka reiskia sis sventas miestas ir iskilmes.. Zinant jo pro-budistines ir skeptiskas kataliku atzvilgiu paziuras, tokia kalba – didziulis netiketumas. Iseje is Viespaties agonijos baznycios traukeme istustejusiomis ir nakciai pasirengusios Jeruzales gatvemis namo. Visi trys lyg tycia apsigaube kapisonais, ne zodzio netardami nesemes tai, ka patyrem. Tylomis, nes regis kiekvienas tartas zodis galejo sutersti tai, ka cia ka tik patyrem… O dar tik pradzia…

Is penktadienio i paslapti

Tuscios ir saule apsviestos Jeruzales akmenines gatves. Taip gera, kad dar arabisko turgaus surmulys nepabudo… toks metas man pasirode daug mielesnis, nei kvapnus puosniais kilimais, sandalais ar felafeliais nukrauti prekystaliai. Vakar nuvarge kritom i lova tik po vidurnakcio, taciau pakirdom veik su saule. Visa laime, kad atsiskubinom laiku – keletas akimirku, ir laukujes Holy Sepulchure (Kristaus Nukryziavimo ir Kapo bazycia) durys uzveriamos ir paremiamos. Su minia buvom nunestos ant "Golgotos" – ant jos ir buvo nukryziuotas Viespats. Toly pasigirsta kraupus, veliau per visas dienas lydeje duziai… Procesija, vedama keleto tradiciskai apsiredziusiu koptu, eiles pranciskonu ir kunigu, nuvilnijo i koplycia… Lotyniskai skamba Kristaus Kancios istorija. Visa laime, kad Biblijos siom dienom nepaleidau is ranku… Antraip gali pasijusti it proteviai senoveje – buni paslaptyje, bet ne visai "ikerti", kas vyksta… Po ilgos ir mistiskos ceremonijos, po Komunijos, atsiduriaiu visai greta - kaip manoma - vietos, kur buvo istatytas Kryzius. Pridejau kakta prie akmens vietos… Sunkios dienos prasideda…

Nusprendziau ta diena is sirdies papasninkauti. Be vandens nieko daugiau neimti I burna. Visa Gavenia bandziau vienaip ar kitaip kazko atsisakyti, bet tiesa sakant visu ketinimu igyvendinti ir nepavyko. "Dvasia istverminga, o kunas silpnas".. Taigi sia bent diena tvirtai apsisprendziau – kad ir kaip sunku, taciau is dekingumo neimti ne kasnio. Net ne del noru ar svajoniu, o tiesiog is dekingumo. Pavyko, nors buvo sunku – daug keliavimo, veiklos… net rytas sunkus buvo, buvau issigandusi, kad iki vakaro istvert nepavyks… pavyko...

Po Kalvarijos ceremonijos turejom truputi laiko iki Via Dolorosa (Kryziaus keliu). Atsiskyriau nuo kitos savanores Juditos, nes norejau nusipirkti keleta paprastuciu kryzeliu. Nusprendziau, kad sis Kelias kaip galima labiau turi buti prasmingas man paciai… Tradiciskai Jeruzales gatves buvo pernelyg sudetingos – besiskubindamos ir vel pasiklydom… Galu gale nusigavusios iki Pirmosios stoties, susidureme su siauroje gaveleje susispietusia minia, saulekaitoje smalsiai ar susikaupusiai belaukiancia nesamu kryziu. Cia apsistojome ir mes… Kaip tik ties skersgatviu, kuriuo arabai musulmonai turejo traukti (mat buvo penktadienis, musulmonu maldos ir poilsio diena) i savo pagrindine maldos vieta "Dom of the Rock". Tankiai susiburusi krikscioniu minia jiems pasirode tikrai neparanki, todel kai kurie pilni ituzio pradejo brautis per besauganciu izraelieciu kareiviu galvas. Keletas akimirku, ir kova isiliepsnotu tarp keliu arabu - krikcionio ir musulmono. Praskyrus gyvaji koridoriu, ipykusi kolona prasiverze i savo gatvele pavymui si ta arabiskai burnodami. Pasirode keletas kryziu… Minia sujudo ir retedama jungesi tai prie vienos, tai prie kitos procesijos dalies… Spaudziau rankose savo kryzelius – mintyse – kaip ir buvau zadejusi - sudejau i juos savo ir brangiu zmonius viltis, sunkumus, svajones, kancias… Sauksmai, nuostaba, tylus pokalbiai uzmerkus akis nubloksdavo keleta tukstanciu metu atgalios. Pati vis zvilgsniu ieskojau nesamo kryziaus… Jungemes tai prie filipinieciu, indu ar italu sekdami visas paslaptingas ir skausmingiausias vietas… Jau cia pat – prie paskutines vietos – sutikome inirtingai nusiteikusiu graiku ortodoksu tikinciuju, bandanciu atkreipti i viso pasaulio kemeras demesi del visai sviezuteles ju Patriarcho isdavystes – "nesvariai" parduotos baznycios nuosavybes Izraelio vyriausybei…

"Uzkopem" i virsu, prie Golgotos virsunes.. Uzdegiau keleta zvakeliu uz brangius zmones… Pajutau troskima vel stoti i eile ir sikart kryzelius priglausti prie Didziojo Kryziaus kazkadaise buvusios vietos. Ispudziu ir emociju jau buvo tiek daug, kad atsisedau i kamputi, sklaidydama evangeliju puslapius – norejau pabuti viena… Vis demesi patraukdavo ivairus tikintieji is viso pasaulio…. Katalikai, graiku ortodoksai, ortodoksai… Troskau tiesiog buti…

Po miego istrukom sen bei ten pasivaikstinet ir galvas pravedint. Mat vakare lauke Kristaus Laidotuviu procesija… Atejom kaip bebutu keista kiek anksti… Norejau dar prieiti prie Kristaus kapo, taciau priziuretojas suplojo delnais pranesdamas, kad neuzilgo prasides procesija. Matyt taip ir turejo buti… Apdalinta zvakelemis procesija vilnijo kiek apleistoje, paslaptingoje bazynycioje. Tada tik Juozapas is Arimatejos palaidojo Kristaus kuna. Sikart is pagarbos susirinkom is ivairiu pasaulio kampeliu… Paskutines akimirkos.. Atsitraukiau nuo savuju… Uzziebiau beveik sudegusi savo zvakigali ir priglaudziau kakta prie Jezaus kapo koplyteles sienos… Tikriausiai pirma karta taip nuosirdziai kirbejo manyje dekingumas…. Is visos sirdies… Del tos Aukos… Kaip tik tada pajutau, kad noriu priglausti galva prie Kapo. Kaip tycia priziuretojas pradejo saukti, kad baznycia tuoj bus uzrakinta… Tik sikart jauciau, kad turiu islaukt… Tas laikas… Pavyko…

Sestadienis ir sekmadienis. Sirdis nubudo.

Jau kiek ir anksciau buvom suplanave sestadieni (mat programos nebuvo daug tadien) keliauti Betliejun… Ir vel kiek rizikavom, mat Betliejus dabar priklauso Vakaru Krantui. Galejom tureti bedu del savo vizu. Todel ties patikrinimo punktu kiek daugiau ikvepem oro…

Taciau sekmingai pereje siena, susitikom Roberto drauga - su juo nusigavome prie Kristaus gimimo baznycios. Per viena kelione turejau patirti keleta svarbiu vietu… Gimima.. ir Mirti.. Ir Prisikelima… Pasiblaske po Betlieju, buvom pakviesti pietu pas naujaji Juditos drauga araba krikscioni. Seima nediduke, taciau arabiskos "pernelyg didelio artumo" tradicijos buvo aiskios. Visa seima seke Juditos ir Hana santykius:) taciau mums isalkusiems pietus buvo tikrai i tema...

Dar valandele kita paciame Betliejuje. Aplankeme Milk Grotto. Cia anot legendu ir liudijimu, vieta, kurioje buvo apsistoje Marija ir Juozapas su Kudikiu pries kelione i Egipta. Sakoma, kad nuo Marijos pieno akmuo, is kurio si grota iskaldinta, tapo visiskai baltas. Daugelis moteru, turinciu bedu del maitinimo ar apskritai sveikatos, maista papildziusios sio akmens smiltimis, isgijo…

Ikvepe giliai prisiartinom prie patikrinimo punkto tarp Palestinos ir Izraelio. Griztant atgal galejo atsitikti taip, kad nebusim isleisti i Jeruzale. Taciau kareiviai linksmai uzkandziavo. Taukuotom rankom paeme mano pasa paklause kokioj saly tokios merginos gyvena… ramiau atsipute sprukom ir akimirksniu susitranzavom autobusiuka Jeruzalen. Linksmas palestinietis su vokiete drauge bande ismokyti bent keletos arabisku fraziu. Palauze gerkle ir liezuvi, apsiribojom "Shukran" (=aciu)...

Ilgai netrukus atsiradom prie Jafos vartu. Savo Petros hosteliukyje svarstem, i kuria naktine vigilija traukti… Savo lapuose netiketai aptikau, kad vienam kukliam vienuolyne iskilmes anglu kalba. Jaukumu buvom apgaubti.. Versija kiek sutrumpinta, todel baigesi dar pries vidurnakti. Pakviesti uzkandziams susipazinom su keletu cionyksciu ir turistu.

Taciau naktis dar tik prasidejo. Kadangi per tokias sventes maziausiai norisi miegoti, o smalsumas didelis, nutarem dar nueiti pasizvalgyti i pagrindine – Jezaus Nukryziavimo ir Kapo baznycia (Holy Sepulchure). Katalikai lauke Prisikelimo lotyniskomis iskilmemis. Vargsai ortodoksai (kadangi visos sventoves vienoj vietoj) kartais per garsiuosius pranciskonus, negalejo isgiedoti savuju meditaciniu giesmiu. Ramiausiai lauke graikai ortodoksai, pasinere i asmenine malda...

Apsizvalge sen bei ten, nutarem siek tiek pasvesti. Nusipirke vyno ir sokoladinio pieno, patraukem prie Jeruzales sienos, ten susede ant pieveles gvildenom idomius klausimus… Artejo rytas, o man visai nesinorejo eiti miegoti. Palydejus savuosius iki Petros hosteliuko, su kita, ka tik atsikelusia lietuve paslaptingomis gatvemis patraukem i kita vigilija, sikart irgi organizuojama vokieciu. Pasijutau it jezuituose. Prietemoje praskaidrintoje zvakiu sviesa senojo Testamento skaitiniai… ir dziaugsmingos sv. Misios… Lyg tycia si baznycia pastatyta taip, kad rytine saule spiestu tiesiai per virs altoriaus mozaikini langa. Ir kai varpai pradejo gausti, asaros surakino gerkle… Tikras Prisikelimas… Mintims trumpam nusikeliau pas savuosius i Lietuva, maldoje aplankiau draugus Europoje…

Vokieciai pasaulio tikinciuosius vaisino pusryciais. Ir aisku dazytais kiausiniais! O mums, cia Jeruzaleje neturint galimybiu, tie marguciai buvo tikras dziaugsmas. Pacios velykiskai prisikirte issilgtos juodos duonos (is kur jie tokios gavo???), kiausiniu ir burnoje tirpstanciu pyrageliu, bemieganciu saviskiu nepamirsom. Atrodem tikriausiai juokingai, begrudancios i kuprines laukneseli… Bet noras pasidalinti tuo dziaugsmu buvo didesnis!!! Laimingos, bet visiskai nusikalusios grizom i savo "kvepianti", taciau uztai pati seniausia Jeruzaleje hosteliuka… Ruta krito i lova iskart, o isgirdau dudmaisiu ir bugnu melodija ir suskubau ant stogo! Per senamiesti zygiavo visas paradas! Skautai su dudmaisiais ir bugnais, procesija kunigu ir pranciskonu, lydimu tikinciuju. Jeruzale drebino varpai… Stovedama ant stogo, gerdama pries akis atsiverusi visos Jeruzales vaizda, tuos garsus, jauciau, kad cia galeciau ir numirti! Dangus ant Zemes!! Dangus ant stogo… Isbuvau gera pusvalandi, kol isiviespatavus tylai, pacios kojos nunese I lova…

Namiskiai is ryto apsidziauge gave kiausiniu! Skyrem laiko kas sau. As nutariau dar pasigrozet tuo vaizdais nuo stogo ir parasyt laiska… Norejosi pabuti ties tuo, ka patyriau siomis dienomis….

Jau vakarojant ir sklaidantis turistams, nusprendziau, kad pats metas pasidairyt sio bei to arabiskame turguje. Visi kaip tik ismanydami kviete uzeiti bet apsiziuret. Vos uzklausus kainos, jie isdidziai isposkindavo nerealias sumas. Teko nuleisti siek tiek juos ant zemes! "Klausykit, brangieji, as cia beveik vietine. Gyvenu jau kuris laikas, TAIGI NEMULKINKIT MANES! Zinau, kiek tai turetu kainuoti. Cia pat uz kampo ta pat galiu gaut dvigubai pigiau". Diedukai buvo sutrike! Susigede jie klausinejo, tai kiek gi as galeciau moketi. Bandydami rasti viduri tarp to, ka pasakiau ir savos kainos, jie itikinejo apie kokybe. Taciau matydami, kad jau suku link duru, vis tiek sutikdavo atiduoti uz mano nustatyta kaina… Pasirodo mano namiskiai kai kada suplodavo daugiau… Ka gi, mokomes gyventi! Kita kart busim dar gudresni;). Juk mes cia nebe turistai… Ketveri menesiai gyvenimo Izraelyje – sio to is gyvenimo jau ismokom.

Grizom namo nuvarge, taciau pakyleti… Ne i hebraju kalbos pamokas nejom, ne darbu daryt nesinorejo… Norejosi tiesiog gerbti tai, ka patyrem… Isgyventi dar ir dar karta… Megautis vaizdu, kvapu ir garsu… Jausti viska, ka patyriau per sias Dienas… Ne kiekvienais metais pasitaiko Tokiu Stebuklu…