Matyt Ashdoda kaip miesta keikem per daznai… Po kelioniu I Haifa, Nazareta ar juo labiau Jeruzale, Ashdodas buvo ne pati idomiausia vieta sugrizti. Ir dar labiau - jei kas paklausdavo – o klausdavo daznai – isstenedavom dar pirmomis hebraju pamokomis ismokta fraze "Asdod ir jafa" (=asdodas – grazus miestas). Sis sakinys buvo tiesiog pasityciojims . Daugiau pagiriamoju zodziu galejom teturet salia esanciai jurai.
Taciau po pastarosios savaites tenka atsiimti siuos zodzius. Reikejo kameros ir fotoaparato, kad galetumem akis atvert kiek placiau…
Kai Robertas paklause, ar noreciau prisijungti prie jo naujai kuriamo filmuko apie Asdoda, neatsisakiau. Taciau tyliai pasvarsciau, ka mes is jo idomaus galesim ispaust. Matyt musu islepes rajonas – eile nuosavu namu – nera pati patraukliausia, nors gal daugelio ir svajotina vieta. Viena mintis buvo tikrai aiski – reiktu filmuot ivairius Asdodo zmones. Kyla logiskai naturalus klausimas – jei Asdodas – vieta nyki, kaip zmones gali pataisyti sia situacija.
Atsakymas parzingsniavo per keleta dienu…
Pasiciupe zemelapi ispedinom laimes ieskoti. Apsiginklave kamera bei fotoaparatu, pirmaji zygi pradejom nuo etiopieciu rajono. Vaiku tuntas sekantis placiu sijonu linguojancia juodaode, seniokai ant suoliuko it ant laktos sutupe besisnekuciuoja, ar kortomis pliekia. Turguje nebuvo lengva saudyti gerus momentus – matyt prekiaujamuose produktuose legalumo menka buvo. Greitai buvome grieztu zvilgsniu ar bambejimu isprasyti. Tokiais atvejais geriau hebrajiskai nesuprasti…
Kita diena paskyrem rusu medzioklei. Na, tai nebuvo sunkiausias variantas, mat rusu cia it sieno. Pablevyzgoje su vienu sutiktu zmogeliu (vien jau delto verta mokytis hebraju, kad galetum kiek pazinti gatves kultura), pakuzdejo, kur yra "Mazoji Rusija". Nukeblinom iki ten. O stai cia as mintims visiskai atitrukau nuo Roberto – palikau ji filmuojant, o pati pasineriau I vaikystes kvapus ir vaizdus. Taip, tos mazos rusiskos parduotuvytes su "karakumo" kvapu, skanios namines varskes vaizdu ir skoniu… Ejau is vienos I kita ir nesupratau, kas mane taip cia paveike. Lyg buciau sugrizus I "Na palauk" laikus… Isvydus ant lentynos juodos duonos, iskart nusipirkau jos… Autobuse veliau praktiskai puskepali iskart ir sutarsem – taip buvau pasiilgus normalaus saldziarugscio, o ne "kempines" skonio!
Apie 5 valanda paprastai baigia darba zmogiukai, o tarp ju ir filipinieciai. Sikart – jie vienas is musu taikiniu. Turguj Robertas ieskojo geru momentu vienas – cia jo nuotykiu diena prasideda. Numeris 1. – jis pakvieciamas it "tv pagalba" su kamera isspresti juokingos problemos. Mat vienas masinos savininkas uzstojes kelia kitai masinai, sedejo sau ir ne neketino trauktis. Tiesiog, is malonumo… Tai zmogelis pamates Roberta, suprato, kad galbut tai jo sansas. Taciau uzsispyrelio buta agresyvaus – ciupo uz atlapu keiksnodamas, ka visa tai reiskia… Sprukti teko ne tik si karta. Kai prisijungiau prie "misijos" kitame objekte – teko "gelbetis" is nedraugiskai nusiteikusiu miestelio "gerianciuju" subkvartelelio.
Dar viena diena – ir as jau pradedu suprasti, kad Asdodas – vis tik paslaptis. Sikart – zydai ortodoksai. Isedom I laiko masina ir koki 100 metu atgal. Laika pasirinkom lyg tycia lyg netycia – prie saba. Dar is keliones po Jeruzale zinojau, kad per Saba fotografuoti – siukstu. O mes – sitaip apsiginklave. Jau nuo pat pradziu pajutom nedraugiskus zvilgsnius, perejimus I kita gatves puse, slepimusis po juodomis skrybelemis. O stai befilmuojant viena ju Toros mokykla, skubiai link musu pradejo artintis du ortodoksai juodais ilgais paltais bei juodom kepurem (tiesa sakant, kitaip cia sitam vyrai rajone ir nesirengia. Na gal truputi kitoks ultraortodoksu garderobas – kailines kepures, pusilges kelnes ir baltos kojines). Mes uzuode, kad gali mums baigtis neramiai, susikrovem daiktus ir nesdinames. Pavymui girdejom "ei, hello!", bet nebuvom tokie naivus – negalvojom, kad nori draugiskai su mumis pasisveikint. Robertas isspaude sypsena "chi, jie per saba begt negali".. Nesakau, kad issigandau, taciau adrenalino kiekis kraujyje dar ilgai neleido ramiai atsikvepti. Zinant, kad jie ir akmenimis gali uzmetyti, juokai tikrai menki…
Smukom is ju rajono. Kitas taskas – ramus. Kapines. Akys ir jausmai pailsejo. Gal tik klausimu gyvenimisku iskilo…
Sutemus zygiavom namo. Vel pro sali "ortodoksiskuju" rajonu… Ant kelio zenklai ir blokai, neleidziantys masinoms vaziuoti. Sabas. Tamsu. Mes is uz krumo filmuojam ju Sabo pasilinksminimus. Ju rajonas – pilnas minetais drabuziais vyru, moteru "vieno kirpimo perukais" (mat ortodokses skutasi plaukus ir nesioja perukus) su simtais vaiku aplink, vaikiukai – net ir vezimeliuose - su garbanelem paausiuose, mergaites – visos pusilgiais juodais sijonais ir baltomis kojinemis. Jei ne modernus namai, galetum pagalvoti, kad esi nublokstas i seneliu jaunyste. Tik isvyde besiartinancius "juoduosius", slepdavom ka turim rankose ir mintyse svilpaudami apsimesdavom lyg niekur nieko.. Giliai atsidusom sugrize namo…
Kelios dienos viename mieste. Apibambetame, "nuobodziame".. Nuolankiai priemem antausi, mintyse atsiprasem. Gal nesinori psalmiu giedot jam, taciau jau kitaip zvelgsim…
As vis svarstau. Tas zvilgsnis "pro objektyva", ieskojimas "kazko daugiau ir idomiau", isties keicia mane… Ne tik mane.. Bet tiesiog gali pamatyt ir nuobodziame daikte tiek idomybiu! Ir jau negali skustis… Nes viskas matyt priklauso ir nuo taves…
