Monday, March 07, 2005

isimylejau jeruzale

Dar siandien is ryto pasijuokiau is, kaip Robertas megsta sakyti, pigiu atviruku, deklaruojanciu meile Jeruzalei, kaip vakare nejuokais teko paciai pripazinti. Taip, isimylejau....

Isimeciau i kuprine disku grotuva su krikscioniskomis giesmemis. Visa kelia lydejo mintys, kurias griztant atgal skambejo visiskai kitaip. Ir jau nebe melodijoj buvo esme, bet asmeniskai isgyventose akimirkose ir kaip eilutes gali isreiksti tai, ka jauciu.

Pastaruoju metu jauciuosi gana nutolusi nuo Viespaties. Kasnakt skaitau sv. Rasta, visa Senojo testamento istorija, tarsi samoningai vis daugiau ir daugiau suprantu ir galiu isivaizduoti. Taciau deja gana toli buvau nuo Jo. Ir ne nepagalvojau, kad galiu taip netiketai Jo Artuma patirti.

Kai Robertas pasiule apziureti Holokausto muziejaus, is pradziu i tai pasiziurejau gana skeptiskai. Galvojau - paprastas muziejelis ir tiek. Taciau kai perkeliavau holokausto istorija per nuotraukas, filmus ir asmenines mintis tose labai subtiliai ir galingai galerijose, tarsi jauciau, kaip mano vidinis nusistatymas ir potyriai zydu istorijos atzvilgiu ir vel kinta. Ir tai, kad dar sia savaite pabuvojau jidish kulturiniame vakare, visi patyrimai susisiejo. Regis vis labiau pradedu suprasti juos, ju kultura, ju isgyvenimus. Ir ne be reikalo memorialas vaikams yra kaip tik po visos istorijos. Tamsioje patalpoje degant zvakems ir ju atsvaitams daugybeje veidrodziu, skambant gana siurpiai muzikai skaitomi zuvusiu vaiku vardai, pavardes ir salys. Gudu… Griebia uz sirdies. Ir ju sukurti kuriniai – dailes – atrodo daug labiau suprantami, juos galima pajusti vidumi…

Vaiksciojant po is akmenu statyta parka – Europos zemelapi – galima isvysti, kiek zydu gyvenvieciu buvo. Atradom net ir maziukus Lietuvos kaimelius. Pasirodo turejom apie 156.000 zydu, is kuriu apie 135.000 buvo nuzudyti ivairiais budais… gudu…

Taigi, jau ikvepe nemazai sukretusios atmosferos oro, traukeme i Jeruzales senamiesti. Pasiblaske po zydu ir musulmonu kvartalus, pereje akmeninius, siuksklemis aptekusius musulmonu kapus, suskubome prie Raudu sienos, mat zinojom, kad vakare turi buti zydu pamaldos. Nebuvo leidziama fotografuoti, bet pastaruoju metu esu priklausoma nuo fotografavimo, ir negalejau susilaikyti. Per tvora pyskinau belinguojancius juodomis skrybelemis ir pavyzdingai nulietais angliniais svarkais, garbanelemis paausiuose “pasidabinusius” ortodoksus, rateliais besokancius modernesnius zydus, galvas bedengiancius vien tik ivairiaspalvemis, ivairiarastemis ir ivairiaformemis kipomis. Moteru puse buvo kur kas mazesne ir ramesne. Jos ir giedojo vos vos sau murmedamos. Ortodoksems dainuoti apskritai dainuoti nera leidziama. Robertas ir Judita ganetinai isale mindziukavo drozti namo ar smukti i kokia landyne uzkasti falafelio ar swarmos. Argi galejau praleisti tokia reta proga stebeti toki regini, kuomet prie Raudu sienos tiek daug ivairiu zydu. Apvilkau Judita savo striukele ir pasiuliau luktelt ceremoniju pabaigos. Pasirodo neveltui. Pasisukus atgal pamaciau, kaip Judita kalbina vienas is zyduku. Ne nezinau, kas mane patrauke prie ju prisiartinti ir nugirsti, kad pastarasis kviecia Sabo vakarienes. Taciau Juditos veidas nebuvo entuziazmu trykstantis ir as suskubau gelbeti svarbios progos. Pasirodo Shabo vakariene pas pati rabina. Chaimas - toks kvietusio zydelio vardas – musu pavadintas “juokinguciu” del keistai moteriskos eisenos, skubant atrodancios dar juokingiau – prispyres mus uzsirasyti savo kontaktus, perspejes keleta svarbiu dalyku tokiu kaip kad nerukytumeme, nefotografuotumeme ir nerasytumeme – mat tokie Shabo paliepimai – atvede mus prie rabino namu duru. Atvykome kiek per anksti, todel mindziukavome sen bei ten, kol prie musu prisiartino keletas zmoniu ir turtinga anglu kalba pradejo musu klausineti apie musu veikla. Skubu prisiminti, kad jautemes labai keistai – Ashdode tokiu spontanisku, “is niekur nukritusiu” pakvietimu nedaug. Moteris – su turizmu susijusiu bizniu, vaikinukas – teatra studijuojantis prancuzas-zydas i Izraeli atvykes trumpam, kitas keistuolis, kurio tevai kile is Lietuvos ir Ukrainos, Holivudo filmu kritikas, gyvenes Siaures Korejoje ir Kinijoje ir zadantis dar ten sugrizti.. Su jais susedome ir prie vieno stalo. Dar prisijunge keistas seniokas, su kuriuo vakarienes metu teko kalbetis tik hebrajiskai. Maisto buvo uztektinai, kur kas per daug nepratusiems savanoriu pilvams. Keletas pamokslu Shabo ir kitomis tematikomi- ir ilgokai uzsitesusi 14 vaiku tevo rabino namuose vakariene baigta. Keplindami naktines Jeruzales gatvemis tarp besivaiksciojanciu ortodoksu zydu gausiomis seimomis i savo seniausia visoje Jeruzaleje Petros hosteli, tik stebejomis, kad tokios dienos nebutumem galeje suplanuoti…
Zydu diena pasibaige…

Kitas rytas prasidejo krikscioniskai. Neprisijungiau prie Juditos ir Roberto kavos puodeliui ir pyrageliams, taciau nudroziau i krikccioniska informacini centra. Ten galu gale buvau vel ikvepta keliauti Viespaties ismintais keliais - netgi nusipirkau gida po visas Jeruzales vietas - zadu atidziai pastudijuoti. Susizinojau, kas gi bus per Verbu (mes cia vadinam Palmiu) ir per Velykas, todel labai laukiam siu iskilmiu... Netgi zydu Purimas, kuris bus kaip tik pries tai, taip nedomina, kaip tai, kas vyksta mistiskiausiame pasaulyje mieste, tomis dienomis...

Ilgai nedelse klaidziodami issikapsteme is Jeruzales senamiescio ir pasukome Alyvu kalno link. Ten, kur Jezus meldesi pries Kancia, ten, kur jis buvo paimtas i dangu, ten kur jis apastalus supazindino su Teve musu malda. Stai cia visi nuotykiai ir prasideda. Rusiskai vienuolis kalbino Mergeles Marijos baznycioje, jaukiu oru kvepavom Viespaties verkimo koplycioje. Taciau kad ir kiek butumeme besuke ratu – mat norejom pakliuti i Teve Musu baznycia – teisingaji atradom kiek veliau. Taciau tu bludijimu tikrai nepasmerkem. Arabu vaikai, droziantys i mokykla, arabu senoliai kabake. Jei dar priminciau tuos smulkius nuotykius su asilu ir jo seimininku apsukriu arabu. Sis isiules apsisukti skara, sesti ant asilo ir taip nusifotografuoti, iskaulino is musu po 20 sekeliu.
Po geros valandos atrade teisinga kelia, pailseje nudrozeme i ta baznytele. Cia mano vidiniai isgyvenimai ir prasideda.

Apsauginis – mazas apvalutis, tamsintais akiniais arabas, mus pakviete i vidini kiema. « Tavo veidas toks nekaltas. Tu geras zmogus, jautrus ir geras. Del to verta pasistengti.. » tardamas tuos zodzius jis vis akmeniu bruzino erskecio – medzio, is kurio buvo nupintas Kristaus galva verziantis vainikas - sakele noredamas duoti parsivezti namo. Po to nuvede i ola, kurioje meldesi Jezus, kur savo aprastalus moke Teve Musu maldos. Irasius savo prasymus i lapuka, imeciau i is viso pasaulio veztu troskimu pilna akmenine ola. Paemes uz rankos jis nuvede prie akmens, pasodino mane ten sakydamas, kad kaip tik si vieta yra geriausia maldai. Uzdejes rankas ant mano ant akmens nusirusios galvos, jis pradejo melstis uz mane. I ji pazvelgiau asaru kupinomis akimis. It tai jausdamas jis nuvede i pacia bazntele, ibruko i rankas zvake primindamas, kad turiu sugalvoti intensija, nusivede parodyti tarp 120 kalbu pagarbioje vietoje isitaisiusios lietuviu kalbos uzrasyta Teve Musu siena. Ir paliko… ir as verkiau… graudziai, daug, be priezasties… o gal is to, kad taip arti jauciau Jo buvima… Zliumbiau del, ka ka tik isgyvenau, del to, kas esu... tai nebuvo besiskundziasios asaros. Lyg Vejas paputes atnese ramybe ir isvedino mano isvargusius pecius ar mintis…
Kai isejau is baznycios, regis kazkas buvo pritvirtines angelo sparnus prie nugaros, o galva buvo sviesi ir isvalyta… Keistasis gidas plepejo su kitais turistais. Pamates mane, jis supazindino su salia jo stovejusiu draugu - panasaus amziaus nebyliu dieduku, savo gestais pasishovusiu mums aprodyti kitas sventas vietas... Jis vedziojo mus nuo vienos baznycios prie kitos – kiekviena ju turejo savo istorija – pvz. Kristaus prisedimas ant akmens ir laukimas asilo, ant kurio turejo ijoti i Jeruzale. Viso kelio metu, jis savo gestais "pasakodavo" kas ten vyko... Stebejau jo gilias akis, rankas, visa kuna... Ir jauciau, kad suprantu ji. Gestais parode, kad del musu stengiasi ne del pinigu, kas labai tiketina pas arabus, bet del to, kad turi rysi su Dievu...
Keliavom keliavom, ir ziurim, kad mes artejam prie keistos sienos. Jauciau ramybe ir pasitikejima. Tik Robertas paklause, ar as zinau, kur jis veda ir kad tureciau jo paklausti, suvokiau, kad tiesa sakant nezinau... Ir paklaust ner kaip – juk jis nebylys. Teistariau "pasitikekit" ir nebyliai traukem toliau... Ta auksta auksta siena, per kuria nebebuvo galima matyti Palestinos, kaip tik ir skiria rytu ir vakaru Jeruzale – viena is konfliktiniu vietu. Paprastai tose vietose vaiksto izraelieciu pasienieciai – apie ka suzinojom veliau, taciau ta valanda nebuvo nieko. Be to, kaip suzinojom veliau, jie gali sauti, jei pamato praeinancius. O mes net pasu su savim neturejom – viskas buvo like namie. Ir pasirodo, kad kaip tik tadien as tapau nelegali Izraelyje, nes mano 3 menesiu laikotarpis Izraelyje yra pasibaiges, o musu "greitieji" organizatoriai dar vizos dokumentu nesutvarke. Bet Viespats saugojo... Visa kelia... Iki Lozoriaus baznycios ir kapo palestinietiskoje dalyje ir atgal. Niekas neprikibo.... Musu angelas nebylys tiesiog linksmai mus nuvede ir parvede. Pasirodo mano bendrakeleiviai nebuvo labai ramus viduje eidami…

Kai jau buvom pasisove grizti I Jeruzales senamiesti – mat visas veiksmas vyko alyvu kalne – visai netiketai susitikom ta keistaji Pater Noster baznycios apsaugos dieduka araba. Jis pakviete i arabiska restoraneli sio to isgerti. Nerealiai jaukus, arabiskas, senas restoranelis. Savininkas, mielas arabas, papasakojo, kad visai neseniai jis atrado sia 600 metu akmenine ola su arkomis ir ja savo rankomis irenge... Avilktos beduiniu suknelemis pyskinom save ir juos… taip visa vakara ir prasedejom gurksnoje arbata ir jautemes it beduines… malonaus obuolinio kaljano kvapa dar ir dabar jauciu savo drabuziuose. Kita karta jis pazadejo mus nuvezti i beduinu kaimeli, pajusti, kaip gyvena tie dykumos zmones, arba sudalyvauti tikrame "Arabic party" su pilvo sokiais...

Pries sia kelione jau buvom bepradeje bambeti, kad truksta mums kulturinio patyrimo, pazinciu, isgyvenimu, kad gyvenimas nusistovi ir tampa kasdienine rutina. Ir stai prasom – turim 2 rimtus taskus, aptiktus arba dovanotus netiketai – zyduka Chaima, rabino namus Sabo vakarienei ar pietums, bei arabus, ketinancius supazindinti su ju kultura…
Krikscioniu ir arabu diena pasibaige…

Grizdama namo tebeklausiau Beno, kitu giesmiu ir tie zodziai man jau dabar kitaip kalbejo… Ju gylis ir tai, ka patyriau savaitgalio metu gerokai papurte mane… Pasirodo papurtytas buvo ir Robertas – mat savo gyvenime ir jis zada si ta keisti… Mums visiems trims labai to reikejo... Jei butu vaziave daugiau, greiciausiai to nebutumem patyre... Viskas buvo taip, kaip buti turejo..

Myliu Jeruzale…

daugiau nuotrauku http://eva-travels.fotopic.net

3 comments:

Anonymous said...

From E.S. to E.S :
Turi dievo Dovana sklandziai rashyti... rashyk viska, ka jauti, ka matai, ka ishgyveni, konspektuok menkiausius savo minties virptelejimus.. Ka gali zinoti, gal kada nors, tau nutolus per tukstancius myliu nuo Raudu sienos, gims knyga "Myliu tave, Jeruzale" ... Ko ir linkeciau... Ne del rashytojos garbes - del pasidalinto istabaus patyrimo... Myliu tave, Eva... :-)

Anonymous said...

linkejimai is budapesto!!!
:)
atvaziavom su edita ir dar 2zmogeliais is ateitininku i jeci-miec'o rengini... nuostabus miestas! sakai isimylejai jeruzale? na, o as isimylejau budapesta... is pirmo zvilgsnio!
laikykis, saulele, jei gediminas (pleckaitis) zinotu, kad dabar tau rasau, greiciausiai perduotu savo linkejimus :)
renata

Anonymous said...

faina tave girdeti.
visi ivykiai, isgyvenimai siunciami,kad kiekvienas atsakytumem: kam as cia.
kartais pagalvoju, koks tas pasaulis mazas.
sekmes tau eva.
ir atsakymu i klausimus
ieva