Įkrentu į hamaką, atsiverčiu Ivanauskaitės 'Sapnų nublokšti', šalia rymo puodelis šalto šokoladinio pieno. Kažkur šnarpščia šuo Sofija. Ji - Lenino (toks mūsų Nikaragvos šeiminko vardas, net ne slapyvardis, nikas, pravardė ar dar).

Esu visiškai čia ir dabar. Žaisminga nuotaika, beveik tokia pat kaip Reginos Spektor daina. Kodėl dažnai pamirštu, kaip gera būti čia ir dabar.

Nelaukti, nesitikėti, nebėgti, nesitraukti, nesvajoti, nesigailėti, nejausti kaltės, nebijoti, neverkti, nepykti. Neturėti: hamakas ne mano, knyga irgi pakliuvo per atsitiktinumą. Akimirka tuoj purptels per praviras ir vėjelį įnešančias duris. Man užtenka būti.

Nebėgu pragariškomis akimis pirkti dovanų. Rramybė prieš Kalėdų - ar turėčiau jausti kaltę. Net ir šventės nejaučiu nė per nago juodymą. Plastmasinės eglutės nepadeda.  Jaučiu palaimą. O gal laimę?