Gal ir keista, bet viena dienų, dėl kurių gaila, kad nesu Lietuvoje, kaip tik vėlinės...
Kai delnais apkabindavau liepsną, kai dangus ant žemės nuguldavo, ir nebyliai naktis susigerdavo į tylą, būdavau ten... Nežinau, ar senelis, ar sesė sugrįždavo paglostyt galvos, tačiau jiems aš ten bežodę psalmę niūnuodavau... Prikelsiu žvakę ir aš čia... O juk jau vėjas taip rudeniškai susivijo sode...
No comments:
Post a Comment