Pusvalandį šiandien smaguriavau lietų. Nesikėliau iš lovos, nors mobilus beldėsi primindamas apie darbą. Rytas toks jaukus... Ir filmuot šiandien teko prie vandens. Jūra šėlo, o ramiame neužtekamame plotelyje žvejai rungtyniavo įkyriai demonstruodami patirtį ir išmintį... Festivalio organizatoriai prileido žuvų, o šios šoką patyrusios nė už ką nesirengė kibti nė ant pačių prabangiausių masalų. Nieko nepešę daugelis dūlino namolio, keli - tikri herojai - pozavo. Juk galimybė būti matomam ne kasdien. Aš galvoju kartais, kas yra lengviau, ar "medžioti" vengiančius kameros, ar pykinti skrandį tais, kurie grūste grūdžias įsiamžinti į prabėgančius kadrus. Čia ir vėl ta realybės šou ir kitų nuobuodienų bėda. Žmonės taip nori būti garsiais, kietais, ypatingais, kad nuo jų per didelio noro, tampa koktu... Tačiau lietus užklupo ir čia... Tėvynainiai mano nė už ką manęs nesupras, ko aš čia aš taip kelinta para džiūgauju. Bet išsibadavusiai žemei atisgėrus, kvapas svaigino... It vidurvasarį nulijus dulkes nuo medžių ir stogų...
