Žydai žino kaip reikia gyvent - neduokdie pervargt. Todėl švenčių kiekybe jie gal ir nepirmauja, tačiau ilgiu - tai nepavejami. Štai kad ir spalis. Praktiškai tik kelias dienas jiemi reikia pasidarbuoti, o visas kitas laikas - sinagogos, maistas, miegas. Roš Hašana - naujieji metai, Jom kipuras - atgailos ir pasninko diena, Sukkot - palapinių šventė.
Vakarienės vakar kaip tik ir buvau pas kaimynes - prasidėjo savaitė, kuri mažiau ar daugiau religingiems žydams neša kiek iššūkių. Micva (hebr. įsakymas) - savo kiemuose, soduose palmėm dengtą palapinę suręsti, joje savaitę maitintis ir miegoti. Prievolė žinoma tik vyrams, ir tai tik religingiems, šitaip beminintiems protėvių sunkias keliones Pažadėtojon Žemėn. Antra vertus, pasak jų, gyvenimas - dovana. Ir būstas, ir visi padargai - laikina, todėl savaitė apmąstymų ir kasmetinė patirtis gelbsti nuo praeinančių vertybių prisirišimo.
Šiandien kaimynė ankstutėliai išsivadino mane sinagogon. Jau metai tuoj sustuksės, kaip esu čia, o niekad taip padoriai nesudalyvavau visuose tuose ritualuose. Žydų žemė vis tik. Alia vajei kaip politiškai korektiškai prastai nuskambėjau. Tiek to, politiką dabar dešinėn, o mes su Michal pėdinam į gruzinų "beit kneset" (hebr. susitikimų namas, o žmogiškai - sinagoga). Prieš aštuonerius metus atsivertusi ir ortodokse patapusi moteris tipeno šalia vis rodydama kiemuose "sukkot" - palapines, beaikčiodama, kad naujasis religinis statinys - it aukso lietas. Kitų bendruomenių sinagogų žiū durys prašosi pakeičiamos, žiū dažas nuėjęs, o tikintieji tokie nedosnūs. Gruzinai - derinys idealus: ir turtingi, ir dosnūs, ir religingi.
Ir balsą turi. Ne visi žinoma, nes nuo viršaus klausant jų raudingų giedamųjų, kaikada kažkuris vikrus balsas smarkiai nuklysdavo. Bet rabinas vinguriavo taip, kad net užu širdies griebė.
Šiandien speciali diena, todėl ir pataikėm į ypatingas iškilmes. Didžioji dalis vyrų rankose turėjo keturių augalų rinkinį, it iš Maximos trauktą - vienodais įdėklais, dydžiais, papuošimais. Etrogas - citrusinis augalas, kaip du vandens lašai panašus į citriną, lulav - palmė, porą šakelių aravot - karklų, ir tris hadassim - mirtos šakeles. Šešios šakelės į vieną supinamos, o citronas - atskirai. Jais laimino vyrai visas 4 pasaulio dalis, aukštyn ir žemyn, kas reikštų, jog Dievas - visur. Po laiminimų jie procesijas žingsniavo apie bitmą (stalą, ant kurio Tora statoma ir skaitoma). Kone mūsų Verbų sekmadienis. Jiems tai primena sveikos Šventyklos laikus...Sakoma, kad palmė stuburą simbolizuoja, mirta - akis, karklas - burną, o citronas - širdį. Visos šios dalys atskirai potencialiai gali būti tramplynai nuodėmei, taičiau drauge - uolios įsakymų vykdytojos.
Kiti aiškina tokia matematine logika: citronas tiek malonaus kvapo, tiek skonio. Žydams tai it Toros žinių ir įsakymų vykdymo simbolis, palmė veda saldų vaisių, bet kvapo neturi. Kai kurie žydai - turi gausių žinių, tačiau stokoja valios įsakymams vykdyt. Mirtos lapas - stipraus kvapo, tačiau beskonis. Čia tieji, kurie gerai atlieka įsakus, bet žinios - skurdžios. Karklas - beskonis bekvapis atstovauja bežinius ir bevalius žydukus. Visi augalai drauge - vieninga visuomenės puokštė.
Paskutinė dalis - Toros skaitymas. Į gryno sidabro liejinius įsukti ant veršiuko odos raityti raštai išgarsbtomi ją nešant palei tikinčiuosius. Michal priminė, kad ją atvėrus, galiu Viešpaties prašyti bet ko... Bet žinoma nepamiršo priminti, kad tų Torų apvalkalai - gryno sidabro ir garantuotai kaštuoja kokius 70,000 dolerių. arba net ir visą 100. tai bent gruzinai. Net iš gretimos sinagogos barzdotas rabinas atbėgo skolintis, kad savieji galėtų pagarbinti.
Gana monotonišką, nors ir meditatyvų giedojimą paįvairino mažas buitinis konfliktėlis. Sinagogoj plepėti nedera. O štai vienas tikintysis regis įsijautė pasakotis ir buvo rabino sudraustas. Bet aštraus liežuvio trumpukas nė nemanė patylėti - pačiam rabinui pasiūlė lauk eit. Kilo sujudimas, stropuoliai bandė drausmint tokį nevykėlį. Išdidus pilietis tęsė maldas daug dėmesio į kitus nekreipdamas.
Grįžom po kelių valandų... Oho... Nelengva... Darbas tikras... Nors įdomu...
Michal pakvietė kuklių marokietiškos žuvies ir vištienos pietų. Smadar - Michal sesuo - šiandien buvo kiek ramesnė. Vakar ji visą vakarą man savo eilėraščius iš hebrajų kalbos vertė. Sunku man viską suprast vis tik. Tai kol visas savo keturias išleistas knygeles apžvelgė, nusiplūkiau ir aš, ir ji. Bet pasikroviau. Juolab, kad jos pasipasakota gyvenimo istorija neatrodė taip romantiškai, kaip aš maniau iš pradžių...
Per visas šventes laksčiau - Jeruzalė ar kitos vietos, o štai per šią šventę ramiai kiūksau Ašdode. Ir gerai. Nėr ką daryt, ryt reiks eit dirbt - ki ki filmuot žvejybos konkurso. Toks jau darbas, nors kitiems atostogos. Ką darysi. Dirbt man patinka, ir darbo lomkės prasidės nuo per didelės švenčių gausos. O be to, kaip Michal sako, esam tie, kuriuos sutinkam. Tai šią šventę artimus žmones stengiuos pažinti.
No comments:
Post a Comment