jis..

Vakar nieko nebenorėjau… tik miegoti… iš Jeruzalės riedant autobusu namo, visą kelią šypsojausi... ir atgal vežiausi porą panašiai besišypsančių burnų... Pas bendralikimę savanorę svečiuojasi pora kraštiečių geltonkasių, tai ir širdis, ir protas kvietė pasidalinti tuo, ką daba turiu geriausia...

o daba turiu Jeruzalę... Ne tik jos senas sienas.. Ne tik arabiškam kvartale nusipirktų falafelių kimšimą ką tik išplaukus su įkaitusiais musulmonais pro Damasko vartus... Ne tik tas pramedituotas valandas Alyvų kalne surinkus visus skaudulius į vieną vietą ir išdėliojus Jo akiratyje...

Čia kuris laikas džiūgauju, kad vėl susitikau motiną Teresių. Nu išties, kaip kitaip vadinti tą mažuką arabiuką atvira širdimi visam pasauliui. Slapta nusitįsiau videokamerą (ooo, jei bosas užtiktų tą mano kaltą nekaltą klastą), kad galėčiau įamžint jo ir visų kitų besiglaudžiančių "Openhouse" gyvenimą.

Plačiai atrėmęs pavargusią nugarą, prisimerkęs jis kikena, kad protėviai jam tokią "naštą" prisegė – palaikyti "Openhous'ą"… Jis juk čia tėvas ir neopagoniui Steve, ir žydui Hermes, ir savafilosofiui muzikantui Ianui, ir mums tarškančioms lietuvaitėms. Pats įkopęs į gerą aštuntąją dešimtį, rimtu snukučiu porina, kad jo prosenis jaunas – tik 140ties mirė (ne veltui National Geographic kažkadais aprašytas). Senelis – visai jaunutis – 102. Gal tai jų misija – keleiviai iš viso pasaulio čia randa tėvišką stoginę – jaunystės eliksyras, o gal kad ne vieną kartą per dieną įkopti Alyvų "kalvelėn" tekdavo. "Food. Eat everything" - žiū jau jauni braziliukai erzina senolį, mėgdžiodami jo drūtą priekaištą prie stalo nešant kuklaus, bet gardaus maisto lėkštes, vis paragindamas susikaupti ir kirsti. Ir net ketinimas leistis miestan gilų vakarą lieka užmarštyje, mat tarpsmas vienoje vietoje tarp tiekos skirtybių net mielesnis..

Džiaugiausi viskuo... Tuo, kad dar galiu vis dar mėgautis Jeruzale, būti joje, jausti jos pulsavimą, dinamiką... Ridenausi iš susijaudinimo, kai mačiau, kad keletas žmogyčių kraštiečių nurimo ties savimi laukdamos ženklo čia...rasdamos jį savyje (he he, kartais reikia taip toli keliauti, jog suprastum, kad esi pats sau alchemikas). Žmonės openhouse maitino mano išsenkantį naivumą, kad yra dar tikinčių eldoradu...lipdančių jį tiesiog čia pat, vienoj iš "karščiausių" vietų žemėje, kur regis tarpusavio neapykantai vešėti dirva skani.

Regis tiek daug visko – naivaus žaidimo, tylaus sėdėjimo, plepaus valgymo... Visko tiek daug. Ir tai keičia vidų. Kitų, mano... Noriu širdies vartus praplatint... Kad galėčiau daugiau keleivių priimt vidun...