Šokis dykumoje

Atrodo, kad jausčiau ją iki ilgiausios šaknies. Kaskart taip nutinka skaitant jos knygas. Paskutiniąją, kurią skaičiau 'Sapnų nublokšti' iš pradžių pažadėjau mėgautis po truputį, neskubant. Negalėjau atsitraukti. Taip ir likau siūbuoti hamake su ja tol, kol pabaigsiu. 

Ji vis ieškojo tikėjimo. Ne, ji jame buvo, ji tik ieškojo formos. Drąsiai, nepabūgus atskleisti savo angelus ir demonus. Gyvenimo tėkmėje, o labiausiai pabaigoje suprato, kad net ne forma svarbiausia. Svarbiausia yra buvimas tikėjime, visai kaip Fromas kalbėjo savo 'Būti ar turėti'.

Dar neatradau kitos tokios drąsios ir stiprios rašytojos, kaskart iš naujo kviečiančios mane būti visiškai atvirai, be jokio sumeluoto 'dvasingumo kaukės', bet ieškoti tikrųjų formų. 

Šis filmas kelionėje prieš pat Kalėdas, kai perkratau savo gyvenimą iki dugno. Tikiuosi, kad galėsime išvažiuoti į kokią Kosta Rikos fermą, kur per darbą ir buvimą su savimi, dar labiau galėsiu priartėti prie savęs ir giliausių savo klodų. Drąsiai, neapsimetinėjant...  

Įkrentu į hamaką, atsiverčiu Ivanauskaitės 'Sapnų nublokšti', šalia rymo puodelis šalto šokoladinio pieno. Kažkur šnarpščia šuo Sofija. Ji - Lenino (toks mūsų Nikaragvos šeiminko vardas, net ne slapyvardis, nikas, pravardė ar dar).

Esu visiškai čia ir dabar. Žaisminga nuotaika, beveik tokia pat kaip Reginos Spektor daina. Kodėl dažnai pamirštu, kaip gera būti čia ir dabar.

Nelaukti, nesitikėti, nebėgti, nesitraukti, nesvajoti, nesigailėti, nejausti kaltės, nebijoti, neverkti, nepykti. Neturėti: hamakas ne mano, knyga irgi pakliuvo per atsitiktinumą. Akimirka tuoj purptels per praviras ir vėjelį įnešančias duris. Man užtenka būti.

Nebėgu pragariškomis akimis pirkti dovanų. Rramybė prieš Kalėdų - ar turėčiau jausti kaltę. Net ir šventės nejaučiu nė per nago juodymą. Plastmasinės eglutės nepadeda.  Jaučiu palaimą. O gal laimę?

Kelionė paprastai. Tikėjimas paprastai. (Ne)atradimų nuotrupos.

Nusirengiau visus savo lūkesčius, pasiėmiau truputį nerimo, nusišypsojau draugams, nuriedėjo ašara namuose, ir išėjau su bendrakeleiviu į nežinomybę. Į kuprines susikovėm būtiniausius daiktus, ir kaip sraigės iškeliavome ne laimės ieškoti (jos užtektinai buvo ir ten, kur gyvenau), o pažinti kitus žmones, ir save. Aš išėjau ieškoti Dievo pasaulyje ir savyje.

Per pastaruosius 10 mėnesių jau sunku trumpai apsakyti, kokiose vietose esame miegoję, statę palapinę. Prie Juodosios jūros ar Karakumų dykumoje, prie Kazbeko kalno siaučiant pūgoms ar jonvabaliais nušviestų laukų Kinijoje, pašiūrėj Laoso džiunglėse, budistų šventykloje Tailande ar Aliaskos taigoje, staugiant vilkams. Mus priimdavo visiškai nepažįstami žmonės Turkijoje, Irane, Azerbaidžane, Indonezijoje, ar Kanadoje. Namus turėjom visur ir niekur. Kad ir kaip norėčiau mesti baltą pirštinę Alchemiko herojui ir šaukti, 'o taip laimė ten toli', tačiau savo kelionės pusiaukelėje suvokiu, kad laimė ne toliuose, o namai yra Savyje.

Kaip niekad šioje kelionėje turiu išmokti būti labiau nei turėti. Juk turiu nedaug. Tik vieną kuprinę, į kurią sutelpa jau dešimt mėnesių tarnavę daiktai. Mano turtas – buvime. Mokausi išbūti su Juo, su kitu žmogumi, atsisakyti savęs, taip giliai kartais įaugusių į save nukreiptų paskatų. Atrišti, atsirišti, neprisirišti. Mokausi mylėti žmogų kasdienybėje. Žmogų ne toliuose, net ne tą, kuris buvo akimirką geras ir dosnus, kurį taip lengva pamilti ir užkelti aukštai ant kolonos. Aš mokausi pamilti žmogų visokioje kasdienoje – dykumos dulkėse ar žiemos šalčiuose, kai esam pavargę, nusiminę. Mokausi pamilti bendrakeleivį, su kuriuo esu nepaliaujamai tas 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.

Keliauju su klausiančiu žmogumi. Klausiančiu, kodėl tikiu. Mokausi klausytis, o tuo tarpu dar kartą pačiai reikia perkratyti 'kodėl kas kam'. Atsakymai – juk ne

logika grįsti, o tikėjimu – ateina sunkiai, o kartais neturiu nė žodžio nusakyti, kodėl tikiu. O tikiu. Ir kuo toliau, tuo tvirčiau.

Nežinomybėje Jo prisilietimas dar aiškesnis ir sodresnis, neatskiestas tariamo kasdienybės ir rutinos saugumo. Jo buvimas atsiskleidžia labai paprastai ir netikėtai. Per žolę, debesį, žmogų, tikintį ir mąstantį kitaip, netikėtai susiklosčiusias aplinkybes. Sau pažadėjau grįžus namo tęsti gerumo grandinę. O ar galėčiau kitaip? Šeima Irane, nė žodžio nemokėdama angliškai, pakviečia pas save, pavalgydina, apiprausia, ir į kelią įbruka pinigą. Keleivis jiems brangus. Kinijoje paprašius tik vandens, moteris su dukromis parsiveda namo ir vaišina senu geru vynu. O juk gyvena taip kukliai. Indonezijoje, vairuotojas savo paprastučiame name maldauja – pasilikit, man jūs esat dovana. Buvome ir vis dar esame dovanos praeiviams. O praeiviai – Jo dovanos man. Vis dar mokausi pasitikėti žmogaus gerumu.

Mintis, kurią vis prisimename sutikus tuos kelis norėjusius pakenkti žmones – jie geri viduj, tik turi vidinių bėdų. Kiti atvėrė mums širdis, ir nebežinau, ar likusio gyvenimo užteks toliau tęsti tą gerumo grandinę.

Atsiduoti nežinomybei – tai visiškai atsiduoti Jam. O gavus netikėtų kasdienybės dovanų – nepaliauti stebėtis, kaip regis Jis konkrečiai gali pasirūpinti Žmogumi.

Ir kaip dažnai mes sugebame tai pamiršti šiltoje kasdienybėje.

Irkluojant kanoją Misisipe bent 5 savaites turėjau labai daug laiko klausytis. Šniokščiančio vandens ar krenkščiančių erelių, o labiau savęs. Neatradau išmintingų atsakymų, nebuvo didžiulio katarsio ir išlaisvinančio šūksnio 'eureka, galų gale tai supratau'. Ramybę sutikau susitaikyme su savimi ir kitu žmogumi. Buvime. Apmąstydama ir iki nago juodymo jausdama ryšį su pasauliu, visata. Šioje kelionėje ištirpstu kūrinijoje. 

Matydama žvėrį, ir panikoje galvodama apie išlikimą, po to žaviuosi grizlės mamos ir vaikų žaismingu pasivaikščiojimu. Gervių orumas ir ramybė Ilinojaus upėje įkvepia. It vaikas žavėjausi netikėtai danguje pasirodžiusiai šiaurės pašvaistei. Bet net ir taip pažįstamas ugnies spragsėjimas ar upės srovė, saulėlydžiai ar ką tik patekėjęs mėnulis – visa tai buvo mano laimės akimirkos. Nieko iš tų dalykų aš neturėjau. Tiesiog juose buvau.

Neišmintas kelias sunkus. Atsitrenki į kitų neperspėtą skardį, tada jau patiems reikia raišiotis virvėmis, padėti vienas kitam, kabarotis aukštyn arba žemyn.

Reikia atrasti jėgų suprasti, o nesupratus keliauti toliau su klausimais tolyn. Įsiduriant į niekieno neįmintus spyglius. Bet neišmintas kelias brandus. Jis neleis 'tiesiog išsidrėbti' santykyje su Juo. Toks kelias apdovanos, mes iššūkį, leis daug ką suprasti, o dar daugiau ko nesuprasti. Tačiau jis bus tikras, nepameluotas, neišmoktas, bet įsišaknijęs giliai, išvertęs iš šaknų, ir iš naujo sukūręs stiprią bendrystę. Dar tik mokausi eiti Tuo keliu su Juo ir Jame.

Bildantys ratai ir mintys

Bildantys traukinio ratai ir pieniška kava. Bėgantys vagonai ir mintys. Galiausiai prisėdu drauge su rudu cukrumi gerai išmaišyti savo neištirpstančius rupius jausmus.

Ryt vaikščiosiu prisiminimų alėja. Kadais Euroclass'as Silkeborgo Hojskole mano horizontuose įrašė naujų svajonių, koridoriuose ir klasėse įspausti įvairialypiai išgyvenimai. Šįkart išdrįsau juos iš senos kartono dėžės iškrapštyti, išvėdinti ir gal kokį naują šilko siūlą įsiūti. Bet tai ryt... Šiandien aš dar blaškausi savo pastarųjų dienų verpetuose.

Kaip maža mergaitė tyliai kaupiausi, kad galų gale išdrįsčiau ištarti 'mama tėti, iškeliauju'. Regis skaitiklyje jau prasisuko ne vienas tūkstantis mylių, bet šis iššūkis kelia šiurpą mano artimiausiems. Kita vertus, mano sraigės ar vėžlio amplua nebestebina dažnos brangios dūšios.

Nerimas ir mirties baimė gąsdina ne vieną. Aplenkti pavojų, netampyti Dievo už ūsų. O kita vertus, pasitikėti... Šie du kol kas nekošeriniai produktai nesusiderina viename patiekale. Vieni pažįstami nutrūktgalviškai palaiko idėją, artimesnieji bando nutiesti tvoras, apsaugusiančias mus nuo mūsų pačių naivumo.

Stefano mirtis manyje išgramdė paskutines išdidumo košės šaukštus, nurengė ir paliko sielą alkaną paprastumo. Jis drauge su gyvenimo vargo bei džiaugsmo nepatyrusia Patricijos siela įsipareigos angelavimo bent pusantrų metų truksiančiai dieninei tiek naktinei pamainai.

Kitas mano blogas tikiu bus kur kas praktiškesnis. Šiandien sau leidau pragrot keletą liūdnesnių ir filosofiškesnių akordų. Ek tie traukinio ratai...

Pasirengimo saulėtekis

'Good luck on your adventure!' (sėkmės jūsų nuotyky!) Alastair Humphreys parašas nugulė mano kiek apleisto, bet labai branginamo Paulo Coehlo citatomis išmarginto dienoraščio pirmąjame puslapyje. Širdis spirgėjo. Juk šio keliautojo dviračiu aplink pasaulį ir pėsčiomis per Indiją nuotykiai pasėjo tą mūsų neramybės sėklą, o dabar gausiai palaistė. Įtarėm, kad aštrios kritikos ar pašaipų adatos dar tik lūkuriavo mūsų plano it vudu lėlės. Laimei, Niukastlio lietuviškieji piliečiai tik skatino mus vis dar šviežiam apsisprendimui.

Žinoma, pasiklausius Humfrio

keturiasdešimtūkstantinės kelionės įspūdžių, mūsiškis nuotykis it kūdikis kažkur prunšteli. Nuriję kuklybės gumulą gerklėje, pliaukštelim vienas kitam per petį. Tai - MŪSŲ iššūkis. Manau, kad tai yra svarbiausia...

Po truputį ruošos darbai įgauna pagreitį. Karolis - organizuotas žmogus, iškart įtaisė įrankėlį, padėsiantį mums tvarkingai sumegzti visas gijas: vizos, vakcinos, biudžetas, draudimas. Regis trejų mėnesių, jau dabar spėriai garuojančių, turėtų pakakti visiems rūpesčiams išrikiuoti...

Ant sienos puikuojasi slidaus paviršiaus žemėlapis, kuriuo nuvinguriavo juoda grubi linija. Jos vagą mes dar kreipsim, bet regis krantai po truputį įgauna šiokias tokias formas.

'Ko jūs ten važiuojat?' atsidūsta vienas po kito net ir ištikimiausieji. Taip, kelionės tikslas svarbus, ir ant Ramiojo vandenyno mes jį išrašėm. 'Apkeliauti pasaulį' storai apibraukė Karolis. Nei daug nei mažai. 'Apkeliauti ap-link pa-saulį' mūsų draugas ir ištikimas palaikytojas Justas pakartojo šį trižodį bent penkis kartus, kai jam pakuždėjau šią paslaptį. Taip, pirmas kartas nuskamba kur kas neįtikinamiau nei penktasis. Matyt prisireiks drąsos ir ryžto...

Ties pusiauju ant žemėlapio išsirikiavo mažesni uždaviniai: skleisti žinią apie Lietuvą, o Lietuvą šviesti apie pasaulį. Ties Peru dar spėjo įsiterpti mūsų asmeniniai tikslai. Aš visada smalsavau apie žmonėse glūdintį dvasingumą ir aikčioti ties kūrybos apraiškomis, Karoliui įdomus filosofinis pasaulio pažinimas. Dėl neišsenkančios meilės gamtai abu nesiginčijom. Matyt pavasarį ir vasarą užkoptos Didžiosios Britanijos aukščiausios Snowdon, Scafell pike ir Ben Nevis bei kitos Jorkšyro ir ežerų regiono aukštakalvės, ir Coast-to-coast (nuo jūros iki jūros) solo kelionė dviračiu atvedė į Kitą iššūkį. Gąsdinantį ir traukiantį savo paslaptimi bei nežinomais pavojais....

Šiandien bičiulio Rėjaus Baksterio sukurtos vertybių kortos išsirikiavo ant mano kilimo. 'Kokios mūsų komandos vertybės?' Gurkšnodami žalią arbatą ir krimsdami duoną su medumi mes po truputį sudėliojome bendrą kelioninių vertybių pasijansą:

taika, atvirumas, mokymasis, nuostaba, bendradarbiavimas, pagarba, ryžtingumas, laisvė, atsakomybė, drąsa.

Tikriausiai visa tai skamba naiviai... Ir jei ne Edinburgo kalnų filmo festivaly mus įkvėpę alpinistai Catherine Destivelle bei Andy Turner ir BASE šoklė Karina Hollekim, ultrabėgikė Fiona Rennie ir mūsų vedlys nuotykių ieškotojas Humfris, mes tikriausiai vis dar galvotume, kad gyvename kažkiokioj pasakoj išrašytoj ant žemėlapio. Kol kas juk tai tik pasaka...

Belaukiant atsakymo

'Teliko keturios valandos'... Kas gi tai palyginus su kelių savaičių tykiu laukimu, svajonių rauginimu ir vekavimu žiemai, kuri gali ir neateiti.

Ridenau bangomis savo nergangias mintis. Į mano brezentinių batukų galiukus jau sunkėsi vanduo, it vagis atsliūkinantis greitai ir ryžtingai. Mindžiukuoti pajūry atsakymo kur kas maloniau nei barškinti pieštuku rašomąjį stalą.

'Trys minutės!'. Sėdėjom ant kopos, ir nebesuprantu, ar vėjas drebuliu spaudžia man rankas, ar širdis veržiasi per krumplius...

'Ne!' - ne/reikiamas laiškas neatvažiavo. 'Taip!' - mes galutinai apsisprendžiam ilgai lauktai kelionei aplink pasaulį...

kothbiro

kothbiro - artinasi lietus...

Šiandien visą dieną lašai kapsėjo į mano stoglangį. Gerai, kad didžiausias kelias, kurį sukoriau, buvo iki virdulio apačioje virtuvėje kavytei uzplikyt ir maisto katinukams pataisyt.
O nosį buvau įbedusi į kalną darbų, kuriuos ramiai vieną po kito pradedu įveikt...

15d. lyg laukčiau gimtadienio dar vaikystėje... Bet tas jausmas daug paslaptingesnis... Lyg nedrįstum apie tai svajoti, tik sulaikius kvapą lauki. Kas bus...

Marhaba

Laikrodis pradeda mušti paskutines 16 dienų iki kelionės. Visa laimė, kad kai kuriuos reikalus lietuviškai ekonomiškai susiderinau per abi šalis: nuo stabligės, difterijos, poliomielito, hepatito A ir vidurių šiltinės nemokamai prasisukau britų salose, o geltonojo drugio ir meningokokinės infekcijos skiepai kur kas pigesni pasitaikė Lietuvoje. Nors milijonais skiepų dar galėčiau prisifarširuoti, man regis, kad pakaks.

Taigi, vieną riebų pliusą šalia visų pasirengimo darbų jau pasidėjau.

Vizą po visų lenkiškų nuotykių susižvejojau. Pasirodo, pasas su viza buvo parvažiavęs kur kas anksčiau. Bet kaimynas lenkas - kadangi manęs tuo metu namuose nebuvo - paštininkui atnešus dokumentus atsisakė juos priimti, kažką nepagarbiai subambėjo ir sumosiskavo paštininkui, o pastarasis kaip tikras anglas džentelmenas nepakenčiantis pažeminimo, peštis nesirengė, bet nė nemirktelėjęs išsiuntė visą siuntinėlį atgalios į Kenijos ambasadą. Jau neprisimenu, kada buvau taip supykus. O labiausiai - dėl nepaaiškinamo bukumo. Pasirodo, jaunuolis iš vakaro buvo tiek padauginęs, kad dar iš ryto alkoholio buvau daugiau jame nei kraujo. Visa laimė, kad Lietuva turi ID korteles. Nes Lietuvą tąkart būčiau mačius kaip savo ausis. Bėda su tokiais kaimynais.

Dabar jau kuris laikas vakarais pavyzdingai prisėdu prie vienos bendruomenės - Hospitality Club - profilių, mat į Afriką keliaujam ne tik turisto takais mint, bet su vietiniais žmonėmis susipažinti, ir iš jų lūpų daug ką išgirst ir suprast.
Tokios kelionės man pačios įsimintiniausios. Dar dabar galiu praskleist apdulkėjusius prisiminimus iš keliavimo "tiesiog va taip" po Egiptą, Jordaniją ar Izraelį. Ir niekada tų akimirkų neišsižadėsiu...

Taigi, sumedžiojau gana patrauklius kelis kontaktus, skubiai apsikeitėme džiaugsmingais šūksniais... Po trupinį viskas dėliojasi į prasmingą kepalą... Gal tik giliai viduje visko vokiškai suplanuot neketinu. Nes mėgstu eiti "pagal širdį". Vis tiek visko aplankyt nepavyks, bet tie momentai "dabar jaučiu, kad sukti reikia čia" visada sužvejoja po kokį kokybišką nuotykį.

p.s. bent jau iš padorumo noriu savo pavargusion galvelėn dar sumest kelis žodelius. Marahaba. Labas, kaip laikais. Suahili kalba...

lietaus laikrodis

palikau dienorasti drauge su zieminiais obuoliais puti, o pati isejau kalbetis su fejomis... nea, fejos nusileido pas mane...

tulpes ilsisi ir kantriai laukia.. vaikai krykstauja mirkdami savo vaikysteje. cia jie is jos issilaksto daug greiciau...

nedristu spalvinti savo sielos iskylavimu zodziais. suvargsiu ir visos sventos minutes susirauksles...

prietaringieji nedristu sakyti...
o as sakau... laiminga... dabar....

mano senieji batai saukiasi amzino atilsio... dar nepapriestaravo savo misijai tik delto, kad pastarosiomis savaitemis kantriai mindau asfalta, o ne imirkusius kelius... pries dvejeta valandu saule brukosi kaitinti rytinio miego, dabar jau tykiai kapsi debesys palangen... kur cia bekeliausi...

ne tik pieniska arbata saldinta dvejais cukrumis varsto mano britiskos kasdienybes batraiscius... nebedejuoju minkydama kodus - sezamai atsiverk seniai nebegalioja ciferblato rasmenyse ispaustoje visuomeneje... regis pasiduodu britiniam vasaliskumui...

meluoju..
laiko kareiveliai sujudo ir cia... gal astriau galasdami kirvius nei prancuzai... antradieni anglija streikavo... gal gerai mums - darban eit nereikejo... visi metro pasake "siandien vaiksciokit peskom"... ir ka tu sau... nuolankieji sistemai del pavojaus pensijoms isdriso netipiniam "ne"...

keleta sestadieniu pluduriavau ekstazeje... kurybos terapija, kur procesas patrauklesnis nei rezultatai, sveikai maitinantis siela... o jei dar tavosios mintys godziai isgeriamos panasaus skonio zmogeliuku, gali ir visai istirpti oranziniame lietuje...

nutrukau sau

palikau dienorasti drauge su zieminiais obuoliais puti, o pati isejau kalbetis su fejomis... nea, fejos nusileido pas mane...

tulpes ilsisi ir kantriai laukia.. vaikai krykstauja mirkdami savo vaikysteje. cia jie is jos issilaksto daug greiciau...

nedristu spalvinti savo sielos iskylavimu zodziais. suvargsiu ir visos sventos minutes susirauksles...

prietaringieji nedristu sakyti...
o as sakau... laiminga... dabar....

pas kalniecius...

Jejujejumjejum
Tai bent laikas isismagino pasilakstyt. Tai jau kaip Ramzis, suo teveliu, nuo grandines atitrukes, pakojuos tik ir dulksta. Visa praeita savaite biciulis austras, dar nuo neseno izraelinio laiko, sveciavos. Dienomis jis zmogus apylinkemis smizinejo ir netgi komplimentu newcastliui pazere. O kaip ir pridera seniems geriems laikams, negi savaitgali nusedesim? nea.

O cia pasitarnavo ir mano brangiausiu zmogu pinigine dovana - sumasciau, kad jeigu mano batuota svajone turi pildytis, tai kuo anksciau, tuo geriau. Galu gale... Skotija... Aisku susigraibem koki pigesni reisa traukiniu (antraip tai cia luptum kaip burzua), ir po darbines savaites - i kelia. Tvarkingai sulaukem traukinio, susiradom kur kokia vieta ir... vidurkely BE ABEJO - musu laukia staigmenos."Jusu bilietas sitam traukiniui negalioja. Jums priklauso vaziuoti sekanciu traukiniu" upps... "Jis isvyksta uz 20 minuciu, taciau... jis nestoja toj stotelej, kurioj mes stosim. sori. " bllyyyn. "o jei pirkt nauja bilieta?" smakras tik atvipo isgirdus, ir nutarem geriau jau nesdintis is traukinio. ir visai nesvarbu, kad buvom apmeluoti aptarnaujancio personalo, ir guzciodami peciais siule pirkt nauja bilieta. na jau nea...

tradiciskai?i kelia tranzu. atsistojom. ranka kils. o jau lediniai zvilgsniai taip nugloste, kad nejauku visai. hmm... "balsuojam" sau, nutare kad 3 valandos bus riba. vienas zmogeliukas priejo ir smarkiai vietine kalba dosniai pasidalijo ziniomis apie geresne tranzo vieta. puse mylios. oplia. moteriske sustojo. sako, jus turit uzsirasyt and lapo. pati terbelej surado rasikli ir paskubomis brukstelejo and darbinio lapo "edinburg". hehe, ne visai taisyklingai, bet argi mums rupejo. juolab, kad kita masinyte nesibodejo sustoti lygiai po keliu minuciu. ka gi. mano svajone patranzuoti uk pasipilde. sedejau visa patenkinta, valgiau skotijos priangio kalvas. kaip jau po to ir suzinojom, berwick upon tweed, zymi istorines ir siaip ribas tarp anglijos ir skotijos. taigis, viskas taip, kaip ir turi buti. pasiplepejom su exhipiu veterinaru, ir sis mus iki pat edinburgo ir atbildino. se jums traukiniai, mintyse kystelejau liezuvi.

joooo. edinburgas garbes zodis turi savo zavesio. roma. taip. barselona. aha. bet edinburgas tikrai spardosi tarp pirmuju mano sarase. kazkas tokio. sutemoj iriedejom, tai ta vidurmiesti pilis ant lavos kalvos labai jau garbingai mus pasitiko. nusmirinom iki stoties suzinoti apie galimas hosteliuku susispietimo vietas. ir be abejo, mums ir cia turi ivykt kas nors idomesnio. skotukas, seneliokas, gudriai aki mirkt mirkt. vaaaaaaarge, ir kur man tai matyta. taigi skotas, o jau budo - tikras arabas. issitraukes kelias nuotraukas ir sveciu knyga, jis mums pradejo burti, kad jo vieta pati istabiausia. isodines savo automibiliukan jis net nuveze i kelias vietas pasiklaust, kur pigiau - pas ji ar ten. ir ka jus, nemeluota. bevezdamas mums, jis kaip uzsuktas rode visas zymesnes vietas, nepamirsdamas ivardinti kiekvieno indu, kinieciu, arabu restoraneliu, supermarketu, kino teatru ir baru. taigis jau nuo pat pirmu minuciu, buvom uzversti tukstanciu ir viena informacija. 99% - bereikalingos :)

murmedamas murmele, jis pasilde zmonos pataisyta vakariene. filipiniete pasirodo. isikurem visai jaukiai.

visa kita diena is koju iskrist buvo galima. Robertas ejo pilin, o as pasirinkau meditacija aplink pili. Dangus - pasakiskai zydras su baltos vatos klostem. Pilies kuorai isikniaube i mane ir nepaleido manes kokia valanda. miesto baznyciu - kurios daugelis dabar glaudzia savyje ne Dievo namus, bet barus ir hostelius - bokstai dvelke tokia imantria senove. popiete - skotijos muzieju ir modernaus meno galerija. labai geras derinys - praeitis ir dabartis. dar siek tiek pasivaiksciojom, ir... nutarem alaus (brr, tik jau ne skotisko viskio prasau) isbandyti viename is populiarios aikstes baru. kokteiliu pavadinimai dvelkia baugia aikstes istorija - Meri karstas, Pusiau pakaruoklis ir t.t. Sioj aikstej pasirodo galejai buti pakaras ir uz zmogzudyste, ir uz pavogta avi...

Sekmadienis - sventa diena. Garbes zodis sventa. Nes galu gale galejau savo rankomis paliesti Highlands. Vajei. na ir suzavejo mane zalama, pilys ir "lochai" (brangieji nesikeikiu - taip skotai savo ezerus vadina, ne leikais, bet lochais).Sukandom dantis ir prisijungem prie turistinio autobuso. Absoliuciai ne musu stilius, bet kartais ner kitos iseities. Teko savo isgvyenimus suintensyvinti ir pareguliuoti pagal laika. Ir vis tik, aikciojau, negalejau nustygti sedynej. Publika labai marga - ispanai,brazilai, indai, kinieciai, netgi ciukcia - o tai kaip kitaip rusiskai gali kalbeti.

Taciau mane is koto ismuse kai kurie "turistai". Viena ispane kaip priglaude galva prie savo bernioko peties, tai akis atmerkdavo tik kai galedavo ismukt pertrauku metu i kavinuke kokia. mums tik duok laisvo laiko - jau ir lekiam laukais. pusvalandis? ziu, as jau maklinu i kalvas, kur avinai raguoti pasitinka. juk reik ir saltinio paklausyt, ir zalia kilima pamindziot, ir snieguota virsune paglostyt. kitiems - matyt tik galutinis tikslas Loch Ness - svarbu.

O pasirodo, kad vis tik yra betikinciu Neses egzzitencija. Kaip zinia, legendos praeito amziaus byloja apie kartas nuo karto pasirodancia pabaisa. Neromantikams: vienas gydytojas atostogu metu sumane poksta - zaisla imurkde, nufotografavo ir Times uz gryna piniga "paeme". Sako, kai kurios cia vietines moterys visu laikrasciu nuotraukas issikirpe laiko, porina turistams, kokioj paslaptingoj vietos cia gyvena. O paslapties daugiau as atradau greta esancios pilies griuvesiuose. Tos valandos mano staiga prabudusiai vaizduotei - rojus. Leidausi i pozemius ar i bokstus, visur buvau Kazkuo is praeities.

Musu gidas skotas neblogas. smaikstuolis. skotas tikras. jei pirmojoj keliones dalyje jis mums parode kokias 3 "distillaries" - viskio gamykleles, tai jau antroj daly, kai ir pats gerokai kaustelejo nuo gurksnojimo, net ir tamsoj jis vis kas antra mylia rode tas "aukso varyklas".

pries kelione traukiniu atgal paklausiau net keliu zmoniu - striuardeses ir kontrolieriaus - ar i ta traukini lipam. ne juokais paranoja uzklupo - nesinoretu vidurnakciais tranzuot...

o daba... biciulis atgal... mes i kasdienybe... hehe, vakar asmenine dazo terapija. savo kambari tepliojau. alia kad ir vienspalviai, bet tas procesas ne juokais gydo... nuo ko gydo?? nuo bjauraus oro, keistu minciu, nepasitenkinimo savimi... taciau vertinu cia kiekviena minute... kasdien mokausi vis daugiau dalyku. tai yr gerai. o ir naminiai fainuoliai. mes kaip seima ir vel. pas draugus ziu. kartu is darbo, i darba, i renginius... gerai.

namuos

Niekadejiskai isibroviau i savo pacios praeiti.Dar ne karto neisdrisau grizti i tas vietas, kuriose palikau savo sielos dali. Meluoju. Yra viena vieta (taize vienuolynas), i kuria vis drasiai braunuos, bet ten zinau, kad jausmu gama kis. gal ir ne. bet sugrizti cia, ir dar po ganetinai trumpo laiko - tai jau izulu. Izulu sitaip tasyti jausma uz uso. isdrisau. ejau siandien tais pramintais takais, blukinau veida saulej, zvilgsniu glosciau is naujo atrastus senus iki raukslytes zinomus veidus. sugrizau, kad pabaigciau... pabaigiau...
gal..
hehe, esu niekingu siurprizu meistre. saldziai tryniau delnus markstydamasi, kaip gi sureaguos exkolegos ir brangus draugai tarpudury isdygus. psichologinis eksperimentas - atliktas. nuosirdziausiai pliauksteli katutes durininkas - "vis tik sugrizai" palaimingai nusisypso. "lo, lo. rak jom achad..." tik viena diena. viena diena tik sau leidziu maudytis prisiminimuose ir nutilusiose ziemai bangose.
o ryt - nauja lengva kankinyste... jeruzale... vienas brungus palestinietis zmogas nejuokais supyko, kad tik siandien jam prasitariau snekuciuojantis virtualioj kavinej, jog uzbegau viduriniuosna rytuosna. kad nesuspesiu, teisinuos... o sirdy neramu ir del Hamas... jie sako pastarosiomis dienomis ne visai sutaria tarpusavyje, o izraelio lyginimas zemiau juros lygio vis tik isliko uz pasleptu nuodingu pazadu apie kvepiancias derybas. ir ka... apsisprendimas grubus turi but isdroztas jau ryt.
labanakt.

sventzemej...

yooohh.. nieka sau... siandien saulej maudziau veida. nes jau buvau issiilgus....

vienuolynas, kuriame susirinkimai vyksta, ziopso tiesiai i zydra zydra jura. vajei..... laivai tik sliauzioja po jura... vai, o siandien va uz keliu minuciu jau drosiu i ashdoda. taigis, kaip namo ten. baisus daikts, nes emocijos tik kyla...

. o paskui mazu i jeruzale.. nes ten tai jau tikrai yr brangiu vietu... taigis, mano mielieji bendrabaciai, keliu tosta uz nepabaigtas slaptas svajones...

ajajai...man net baisu dziugauti, nes bilietu rankose dar neturiu...ragas... jau daba viena exnaminuke, pasilikusi Izraeliuje, prisake isimest maudymke... vajei... spangstu daba kaip mazas vaiks... o sako Lietuvoj tyras minusas... brrrrr... spejau pasiraitot klesnes ir pasprukt nuo salciu... o cia regis dalykai klostosi i prieki. Galu gale isikraustem i savo pili pilaite hehe, kiek reiks aptvarkyt ja, bet uztai jau savas kampas. ir lova minksta.... ai... hmm.. ir darbas pradeda judeti... begu.. nes time is low cia bibliotekoj...

audros sulaukiau...

va tai tau.. buna dienu it tycia... sikart sis tycia - netycia sudrumste visas begrimztancias emocijas - regis bent keliom dienom skrendu i praeiti... i jau speta issiilgti savo paslapties zeme...
izraeli...
regis tik kelioms dienoms, kuriu puse bus skirta projektui, bet... dabar kad ir pusdieniui lekciau... va tai tau... pasitaiko...

pasiilgau as tos zemes...

audros belaukiant

hehe, galvoju, kiek cia mane tas virusas paveiks... vakar klube buvau jau demaskuota kaip ne brite, nors... po pacios prisipazinimo. gurksnoju vietiniu garbinama "earl grey" su pienu ir net cukrumi [pastaruosius 15 metu arbatos niekada nesaldinu]. fu... ir vis tiek isliksiu lietuve, nors tu ka... cia siaip, patirciai...

ar kazkas daugiau gaus is tos mano varpines? tik rustus saves talzymas pastarosiomis dienomis... ko stoviniuoju i dangu zvalgydamasi? ko cia laukiu pavasario? toks zavesys apeme tautieciais, kurie atvaziave iskart griebia jauti uz ragu, ir pirmyn.. o as mindziukuoju, tipo sau apsisprast leidziu. ai, ispaikimas vienas... tai uztai ir burnoju, kad tuos keleta darbeliu, kuriuos pastarosiomis dienomis issteniu, galeciau ir per valanda dvi nunert... daba tupcioju kaip pries pencija.

ir dar pastaraja savaite viena draugu vis drasinau "tamstai kirtis subinyten uz tai, kad jauciate, jog turite keisti padeti, o vis tik dairotes kazko, abejotate" Tik ziuriu, kad as pati tureciau gerai isibeget ir kirstelt minkstojon, kad atsibusciau is sapno... niu, pasirengus, mergaite miela?..

teambuildingas northumbrijoj

Ka gi, po rekordines sekmadienines filmu perziuros (man 4 filmai per diena -praktiskai darbas) ikvepti dregno gaivaus oro - dovana. Bet netikejau, kad musu bosai vietoj komandinio ofisinio planavimo sumastys teambuildinga iskresti gamtoj...

isitaisem angliskame dviaukstyje. su nei vienu nenorejau tureti jokios snekos, nes tokiais momentais man patinka tiesiog gerti... gerti zaluma, uzklota lengvu miglos voratinkliu. kildama saule neikyriai glosto apmiegotas akis... susitike dar keleta kolegu, sesetukas isitaise traukiny. riedam greitai ir siauren.

pusiaukely tarp newcastle ir skotijos issokom is traukinio ir patraukem paskui musu du kone bendraamzius bosus. vis tik vyr organizatoriai nevisai ir patys zinojo tikslu kelia, todel vietinis diedukas mojavo savo vikingiska snekta saules apkabintos kalvos link. gal butu buve padoru eiti keliu, bet argi mes ieskome lengvumu?... patraukem tiesiai per taip viliojancia zaluma, kad ja kur, nes tas paslaptingas kilimas vis tik nutiestas ant legvai iminamo molio. ka gi, vaizdas toks briliantinis (kazkokiu fraziu gi reikia ismokt is vietines tv), kad greitai uzsimirstam apie kasminut sunkstancius kaliosaicius. lenkas prunkscia: "ziu, mes einam i windows desktopo zaliasias kalvas" hehe, matyt kazkas cia ir pafotikino, nes kalvu issidestymas kone viens prie vieno.

butu idealu, jei ne keletas momentu. kadangi bridom rasotais nesavais laukais, be abejo, kad pastojo keletas tokiu paprastu kliuciu kaip tvoros. tik kas gi suplanavo toki teambuildingo skyriu kaip atsoliuojantys i tave zirgai? stovim it ibesti, kol kazkuris susiprotejo "begam!" persokt tvora nepadejo, nes is kitos puses angliskai simetriskai skriejo penketas kitu mustangu. ragas! strigom tarp dvieju tvoru ,kaip koke parseliai tvarte..kriu kriu - ne pirmyn ne atgal. ir juoks, ir neramu. tol, kol trecioji puse buvo okupuota ko tai sustojusio krovininio traukinio, praktiskai padetis be iseities. soktelejau per tvora, ir greta pajudantys vagonai rupejo maziau nei issivepe eiklunai. keletas kolegu isdriso begt kad pasiektu kita tvora. aciu Die, sekmingai.

iseje i padoru kelia, beveik surugom, nes daugiau nuotykiu "uzsakyti" nepavyko. taciau mes traukeme tolyn. ko? ogi ieskoti pilies... laukai, nenuvaiksciotos kopos, siaures jura... pastebejau, kad mano gyvenime jura issikovojusi svarbia vieta sieloje. ejau, ir tylejau. savuju sypsenos nenutrauke mano ritualu - isikniaubti i apsiputojusia jura ir jos nepaleisti... pajuriu traukem kokias 5 mylias (hehe, reik priprast :P) (apie 7.5km ar pan) kadangi ryte geriau tik baltintos kavos, skrandis uzsiprase jau nesvarbu kokio kuro. neveltui is Letuvos isimeciau saldaniu... vai, kaip greit igyti meiles galima... visi praklinksmejo, sparciau klampojo laukiniu pajuriu... o pilies kaip nera taip nera...

kalva... laukas.. o! pilis! bet.... keletas kliuciu - viena nusekusi upe... praklampojom - toki kruvi mano batai vargiai pakele... na kitos "bristi" nebedrisom. :) laukais laukais isoropojom i miesteli, kol pasiekem Warkwartho http://www.heritage.me.uk/castles/warkworth.htm pili. sakoma, kad sie regis zmogaus ranku nelieciami sleniai, primentantys anglu skotu kovas, nedaug ir tepakito. sirdis plyso, kad neturiu su savim kameros... vaiksciojau tarsi kokiam kine... mazo kaimelio pube uzvalgem sio bei to tradicinio, pereje gatvele - darbingai skanavome arbatas - kavas... saunuoliai! gerbiu, kad darba pradedame tokiu vienas kito ir aplinkos pazinimu... sako, nusimato tokiu grozybiu ir daugiau... jooo.... einu miegot, kad nedrumsciau kambarioku ramaus sapno...

sveiki atvyke i newcastle

hehe... kikenau, kad pas zydus reik rasyt is desines i kaire ir kad jie kartais tokie atvirkstukai... bijau, kad teks pripazint, kad greiciausiai visas pasaulis pilnas keistybiu, ir jei susiduri su kita kultura, nera ko purkstauti..

he he... regis atskridau mazyciais lektveliais su visais sklandumais. dar kylant is Kopenhagos i Newcastle nostalgiskai zali niurus laukai pakedeno sirdi - juk kazkada cia bene pusmeti teko praleisti... na, bet pirmyn reiskia pirmyn, ir ner ko cia taip greziotis po praeiti tiesa sakant...

buciau sakius jau labanakt po gana paprasto, bet mielo vakaro, jei ne desperatiskas noras dabar nueit i dusa. Visos patalpos kaip patalpos - jungikliai akivaizdziai isprausti i siena. he, bet AISKU ne vonioj :) glosciau grubletus tapetus visus is eiles, net koridoriuj iziebta lempa nepadejo. blyn... atradau virvele, nutisusia nuo lubu. alia traukt nedrasu, nes visai neseniai vienas pazistamu pasakojo, kaip tokia patraukta virvuke tarsi nuleidziant vandeni invalidu tualete prisauke apsaugininka, nes tokios gudrybes reiskia pavoju esanciam vonios kambaryje. tamsu... o po keliones visas kunas tiesiog kaukte kaukia, kaip nori dusan. visi miega, nes vakarelis atvykstanciuju garbei isgulde zmones it javus... be sansu... ir nedrasu su atvirom durim cia turkstis - eis kas nakti tualetan, tai labintis tokiu metu tikrai nenoreciau..
na ir tegu, pridarysiu duris ir velniop tos angliskos gudrybes... uzteks ir kriaukles dantims valytis... ir koks gudrocius isgalvojo 2 atskirus kranus??? brukt rankas po vienu, plikina kaip pragare, antrasis - ledas dantims... kaisalioju delnus nuo vieno kraniuko prie kito... zavu... ir ne mano bosas, kurio name kol kas isitaiseme, negali to paaiskinti, kur cia logika... o apie tai,kad turiu isignybti sau einant per gatve zvalgytis vis tik kiton pusen, ne nenoriu mineti. banalu.. taigi, manau, kad ir cia pasitiks n+1 keistybiu, nereiks ne dairytis. va prasom jums europa...

droziu sapnu karalysten jau 33 valandas be miego... brrr.... o ryt- ka ten ryt, po keliu valnadu - nusimato pasiblaskymai po newcastle... sako sitas rajonas shikarnas, musiskis bus gerokai prastesnis... matysim, kaip cia toliau... bus linksma, nes jau lenkas kolega pasakojo apie nuotykius nesusikalbant su vietiniais - juk dialektas stiprus... he he, siandien kaip tik sededama oro uoste ir laukdama lektuvo i newcastle, isiklausyt bandziau i greta sedejusia gaujele vyrioku. is treninguotu veidu galejau lazintis, kad lietuviai.. alia tik kad ne lietuviskai bumba. nu gal kokie keli zodziai, ir vel... gal latviai... o gal danai.. hmmm... nieko nesuprantu... dar labiau itempiau ausis - nu? aha, viens keiksmazodis, antras - tai gal rusai ar ukrainieciai... nu kad ne... tai galu gale?!! ir tik jau jiems pajudejus, suvokiau, kad jie - tai gerbiamieji zemaiciai, raitytai beplepantys. RAGAS!! jei savu nepajegiu suprast, kur jau ten naujas stiprus dialektas, kuris kaip pasirodo net is skandinavijos, vikingu parnestas.... joooo... grazaus sekmadienio.. nabent drauge dabar solidariai su lietuviais ilsesiuos.. sekmadienis - valio, ne darbo diena. shabai baiges!!

milanas

taize.. milanas...

sėdžiu praktiškai ant lagaminų... nėr prasmės it lego dėliot naujas drabužių figūras. ir šįkart nusprendžiau jokiais būdais neperkraut šįkart kuprinės, nes patirtis sako, kad kamuolys (kai daug kamuojies betįsdamas lagaminus - raumenys sušoka į kamuolį) gaunas...

nieko gal nesakysiu... o gal kad gerai išperta vidujiškai esu, iššluotu vidumi ir daba pasirengus nerti pirmyn... ar jau? angelai žino, alia tikriausiai...

keletas gabijos įamžintų akimirkų:
www.evamilano.fotopic.net

jau.....

jau... taip keista... matyt brangius veidus.. džiaugtis... apkabinti galų gale...priglausti galvą prie Savų...
ir vis tik...
tarp žemės ir dangaus..
jaučiuos taip keistai.. taip norėčiau būti visa visutėle savim čia.. o dar negaliu.. dar kažkas nepaleidžia... išgyvenu tai labai aštriai.. nors juk visom keturiom jau remiu Lietuvos žemelę brangią...
jau...