Atviri namai

Gaila, kad strigau ties pačia pradžia, mat jau praeitas įspūdingas kartas liko neaprašytas. Na nieko, mes ir jį įsprausim į šio pasakojimo rėmus.

Šįkart tranzuoti sekės it sviestu tepta. Žiū vienas iki vienos sankryžos pavežėjo, kits iki kitos. Vienas vyriokas it kokis pranašas paklausė, ar kartais neturiu prie savęs dujų balionėlio. Net krūptelėjau, išties nė į galvą neatėjo. Izraely visada – paradoksalu, bet tiesa - saugiai jaučiaus. Na, bet matyt... Apie tai – kiek vėliau..

Keletas priešjomkipurinių geradarių pametėjo iš vienos vietelės į kitą. It tyčia dar ir su etiopiete [šiems žydams ypatingus šiltus jausmus jaučiu] bičiuliškai keletą minutėlių drauge stabdėme pakeleivingas mašinas, ir mums labai greitai sustojo spitri žydė, ant galinės sėdynės jau pasiruošus apdarą Jom Kipurui – didžiai dienai, kai visoje šalyje absoliutus išmirimas – nė gyvo dūko gatvėse, visi pasninkauja, kai kurie meldžiasi, niekas nežiūri jokio televizoriaus, nejungia mobiliųjų. Grįžimas į praeitį. Tiesa, teko su jaunais žmonėmis pašnekėti prieš šią gana griežtai – tikinčių ar netikinčių – palaikomą šventę, ką jie apie tai mąsto. Pasirodo, kai kurie iš pagarbos šeimai mašinos raktelius saugo kitai dienai ir šventai neima duonos trupinio ar vandens lašo į burną. Tačiau nelabai patenkinti, mat reikia savų poreikių atsisakyti, o "lomkės" – sunku... Kam kofeino stoka, kam pirštai knieti sms suspaudyt.
Įsišnekėjom. Pasirodo, kad nors ši diena didi – šabas vis tik šventė ypatingesnė. Kodėl? Mat Jom Kipuro metu – visas Izraelis virsta angelais – dvasiomis, nebesirūpinančiomis materialiais dalykais. Tai – dvasinis ir fizinis išsivalymas. Tačiau žydams – tai nėra taip svarbu, kaip švęsti su maistu, tai yra išlikti žemiškais, nes jie gi ir yra žmonės. Taigi šventimas Viešpaties poilsio su skanumynais – kur kas pagarbesnė šventė, tačiau nepaisant ortodoksų balso, tik per Jom Kipurą – visiška tyla ir ramybė.

Kadangi prieš 8 metus atsivertusi arba kitaip - "grįžusi prie "tečiuva" (hebr. =atgailos) moteris važiavo susitikti su drauge, kilimo iš Lietuvos (!) – pastaruoju metu vis daugiau ir daugiau tenka susidurti su tokiais žmonėmis – ir melstis, pasninkauti prie Raudų sienos, ten mane ir paleido. Po tokių dvasinių pokalbių nieko kito ir nenorėjau, kaip tik priglust prie Sienos ir būt. Iš pradžių nurimusi atsisėdau. Paprastai ateinu čia gana trumpam kiek pasimelsti, o štai dabar geras ketverias valandas išbuvau. Reikėjo... Žydėms lengviau. Žiū įsikibusios į maldų knygą, rypuoja tai priekin, tai šalis belinguodamas, pasisriūbaudamos, jos visą sielos skausmą išlieja ir patenkintos eina tolyn. O aš sėdėjau ir visa, kas buvo skaudama širdy, laikiau kažkur giliai. Nuslinkau raudojančių link ir priglaudžiau galvą prie šilto kvapnaus akmens. Kakta įsiskverbė į milijonų moterų išbučiuotą sieną. Kažkur dingau... Grįžtelėjau dešinėn – į realybę vėl sugrąžino dejuojančios žydės balsas. Už jos – visa eilė įvairiai galvas apsigobusių moterų ir merginų išvarginti ir liūdintys veidai. Pro plyšį kairėje gebėjau įžiūrėti kiek solidžiau atgailojančius vyrus. Į plyšį įspraudžiau dar iš Ašdodo atsivežtą žiedą, nuskintą pakelėje. Čia už visus saviškius...
Nė nepajutau, kaip laikas prabėgo. Temo, ir sulig trečiąja žvaigžde, pasak žydės, į miestą atslinko šventė.
Pradėjo rinktis angelai. Baltai pasidabinusios šeimos ėjo melstis, būti su Juo, kurio vardo niekada nedrįsta garsiai perskaityti. Sieną apspito pieno figūros. Panūdo paidairyti ties vyrų puse – šie gi, daugiausiai žinoma ortodoksai – apsigobę kutotomis skaromis su juodais krašteliais, atrodė it žydai keliaujantys Egipto dykuma į Šventąją žemę. Linguoja uoliai, pasiniūniuodami.
Kiek pastoviniavau ir nudrožiau į neseniai atrastą naują vietą. Dar praeitą kartą su žydu iš Meksikos – kaip šįkart sužinojau – mesijanistiniu (tikinčiu, kad Kristus – Mesijas) – ten nuvarėme Viešpaties pašlovint. Aš aišku žmogus kuklesnis – charizmatikai man ne pati artimiausia idėja, tačiau giesmės labai gražios, žmonės gana laisvi ir malonūs, muzika iš esmės nuostabi, vieta miela – per langus Siono kalnas žiburiais spindi – pabūti su Juo. Išgiedojau išbuvau keletą gerų valandų ir dygsniavau namo aplink visą Jeruzalę į Atvirus Namus and Alyvų kalno. Čia istorija pakryps kiek į kiton pusėn, nes tieji namai pareikalaus atskiro dėmesio ir išsamaus pasakojimo.

Taigi pasninkavau solidarizuodamasi su visais žydais. Kitą dieną vidų nutariau gramdyti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Iš ryto keletą gerų valandų prasišildžiau Jo malonėje ant Alyvų kalno, Dominus Flevit ("Viešpats verkia") sodelyje. Visa Jeruzalė – prieš akis. Keletas prašalaičių piligrimų šnektelėjo ir pasisiūlė pasimelsti už mane. Uždėtos rankos ir tvirta malda pasibeldė į širdį. Nutariau pražingsniuot visus Kryžiaus kelius – stropiai, iš stoties į stotį, pabūdama su Juo kančioje kolytėlėse ar tiesiog judrioje gatvėje. Buvau it Rūko malonėje, niekas nerūpėjo – žmonių žvilgsniai ar įkyrios replikos. Skendėjau Jame ir ėjau žingsnis po žingsnio. Buvo Daug. Kartais buvo sunku, tačiau gilu nepaprastai.
Ir po paskutinės stoties – Kristaus Kapo, tiesiai patraukiau į šalimais prigludusią klausyklą. Kirptomis akimis pranciškonas nors ir su aštriu akcentu, tačiau gana suprantamai slebizavojo angliškai, ir visą susikaupusią dervą palikau ten. Išėjau, ir ašaromis palaisčiau Kritaus Kapo Kopytėlės pajuodusias sienas. Ilgai netrukus nuskuodžiau prie Raudų sienos. Jom Kippur baigininėjasi, tuoj saulė nusileis, ir visiems linkėtas "hatima tova" (hebr. Gero ženklo) – tai reiškia, geros atgailos, išsipildys.
Išalkusi angelų minia stovinavo šen bei ten. Kai kurie sekė ortodoksų maldas, kiti žioplinėdami dairinėjosi. Tik vėliau supratau ko - lyg širdį verdamas, pasigirdo ragas. Keli jų. Egzotiškai, it Egiptu keliaujantys, jauni žydai su pasimėgavimu pūtė ilgokus garbiniuotus intrumentus. Tačiau iš kažkur atsiradusi policija bandė juos nutildyt, net vieną tįst kažikur pradėjo. Išsiaiškinau – mat dar visų trijų žvaigždžių nepamatyta. Reiškia, Jom Kipuras dar nepasibaigė. Debesuotas dangus iš tiesų klaidino ne vieną – keletas minučių, ir pūtėjai jau galėjo tęsti ceremoniją. Visi sustingę. Baigėsi 25val. pasninkas, policija nešė pyragėlius ir saldžius gėrimus. Išalkusi minia tiesiog čia pat, Sienos akivaizdoje, kramtė saldėsius. Aš nučiupau keletą, tačiau paslėpiau kuprinėje, nes norėjau skuosti švęsti šv. Mišių. Po tokios dienos, jos – Tikras dvasinis Maistas.
Džiaugsmas didis suviešpatavo po Susitikimo su Juo. Ėjau ir tykiai džiūgavau. Skanumynai tirpo burnoje ir džiugino išalkusius pojūčius.
Savo džiaugsmo švęsti ėjau dar ir 24/7. Tai jau mano minėtieji maldos namai, pasivadinę 24/7 dėl nuolat atvirų durų. Maldos ir ramybės ištroškusiai dūšiai – ar gali būti kas nors reikalingiau... Ten charizmatai ne tik vėliavas ir rankas iškėlė, bet vienas vyriokas nuo palangės pasičiupo ragą ir pūtė net susirietęs. Jom Kipur išties baigės. Tiesą sakant, išties labai džiaugiausi išbandžiusi tai – toks vidinis prasiplovimas būtų sveika ir dažniau.

Matyt tai buvo vienintelė diena metuose, kada it sesių – panašių ir kovojančių religijų išpažinėjai pasninkavo drauge. Kaip žinia, ne vienas krikščionis ir solidarizavosi su jais. Ramadanas ir Jom Kipuras persipynė. Taigi alkanųjų minia braidžiojo Jeruzalės gatvėmis. Ibrahimas – apie jį kiek vėliau – juokėsi iš išlūžtančių žydų – jie tai mat tik vieną parą šitaip pasninkauja, o jau žiū ir apserga, ir greitoji apsilanko. O musulmonai – visą mėnesį iki saulėlydos į burną maisto nė vandens neima. Gal ir per drąsu būtų lygintis, bet dalis tiesos vis tik yra. Bet kokiu atveju, galima pajusti, kaip maistas vis tik svarbu žmogaus egzistencijai.

O matyt dabar būtų pats laikas apsakyti Ibrahimo istoriją. Artimuose ar tolimuose planuose ketinu apie jį net straipsnį ar šiaip šį tą parašliavoti, nes manau, kad jis to vertas. Kad lietuviukai irgi apie jį žinotų, nes pasauliniame lygmenyje šis visuotinai gerbtinas žmogus gal ir nedrįstų tarp Motinos Teresės ir Nelsono Mandelos atsistoti, tačiau tųjų ar kitų garsenybių draugijoje savo mintimis dalinęsis.
http://www.jerusalempeacemakers.org/ibrahim/projects-ambassador.html
Meksikieties žydas man pakuždėjo, kad Richard'as Gear'as – jo geras draugas, jis ne kartą yra kalbėjęs Bendruomenių rūmuose Didžioje Britanijoje ar Baltuosiuose rūmuose. Atrodytų kitas žmogus iki dangaus pakiltų, nosį užverstų ir nė pažint nenorėtų. Tačiau šis mažas mielas palestinietis apie save it apie mažą žmogų atsiliepia. Ir išties, atistojęs jis drąsiai įsispraudė kone į pažastį ką tik čia atsibasčiusiai olandei. "Ar gali būti kas gero iš mažo žmogaus?" užklausia ir gudriai šypteli, nes puikiai žino, kad jis vienas iš svarbių žmonių aplinkiniams vaikams. Ramadanas – gana brangus mėnuo, mat tenka iš savo kišenės pamaitinti apie kelis šimtus našlaičių. Kad pagelbėtų beduinams, jis net savo mašiną pardavė. Iš esmės šis žmogelis – taikos nešėjas. Norėjau vos prieš kelias minutes pavadinti kovotoju už taiką, tačiau jo švelni forma neatitiktų tokio epiteto.
Taika. Taika, kaip sako išmintis, turėtų prasidėti ties artimu. Šnekėti vien apie tai – graudu ir veidmainiška. Iš kartos į kartą ant Alyvų kalno, tarp kitų palestiniečių gūžtų, įsispraudęs ir "Open Hous'as". Durys čia nuolat atviros, esi kviečiamas užeiti – senas tu būtum ar jaunas, svetimšalis ar čionykštis, turtingas ar vargšas. Tai ne viešbutis – nėra jokių kainoraščių už paslaugas ar guolį. Gali prisidėti iš savo kišenės priklausomai nuo jos dydžio. Čia prieglobstį atranda visi – religija ar spalva nieko nereiškia. Pats Ibrahimas – atsidavęs musulmonas, o šai mano jau minėtas draugas Hermes – mesianistinis žydas kilimo iš Meksikos, aš – krikščionė. Visi prie to pačio stalo pitą dalinamės daržovėmis užkasdami. Greta – musulmonė palestinietė, protinga ir darbšti gydytoja, kol kas bedarbė dėka niekingų darbdavių. Kai praeitą kartą čia lankiausi kompanija pakliuvo išties spalvinga. Apie dujinę sukosi mažas kresnas sportiškas juodas vyriokas, savo ir taip pliką galvą aptraukęs smaline skepeta, aukso grandinė ir laikrodis bruko dviprasmišką įspūdį. Išties geros dūšios net kelių vakarų iš eilės virtuvės meistras pasirodė besąs amerikietiškos kilmės Taikos Ambasadorius. Keliauja jis iš vienos Azijos šalies į kitą vis pasispirdamas idėja, kad tarp vaikų taiką sportu pasodinti galima. Visai prieš pat miegą jis man įspraudė savo diskų skaitytuvą su keliais filmukais. Palestiniečių ir izraeliečių vaikų išpažintys privertė pripažinti, kad tai gali būti vienas iš nuoširdžiai sveikų kelių.
Susėdus prie stalo, pagyvenęs kaimynas kairėje susikaupęs patylomis laimino maistą. Šis amerikietis – su misija ceremonijų alikti. Smulkiai papasakoti nedrįstu, nes sunku man buvo suvokti, kurią protestantų atšaką jis atstovauja. Tačiau jo gilus dvasinis žvilgsnis ir keletą kartų burbtelėti taikingi žodžiai kuždėjo man apie ramią jo prigimtį.
Neseniai užpulta vokietė – bene "normaliausia" – savanoriauti atvykusi mergina. Panašios praeities – neseniai baigusių mokyklą ir savęs ieškoti atvykusių – čia nemažai.
Indiškos – afrikietiškos kilmės anglė gydytoja musulmonė prieš eidama savo vakarinės ramadaninės maldos, milžiniškomis akimis tyrinėdama manąsias, klausėsi kuklios lietuvės savanorės istorijos. Šįvakar – ji dviprasmiškai nusiteikusi: pagalbos pažadu pasirašė paleistinietei ir gerą pamokslą išdrožė savo nepasitikėjimą hiperaktyvumu bedangstančiam Taikos Ambasadoriui.
It laumė iš kažkurios amerikietiškos rančos pagyvenusi moteris – palaidais ilgais žilstelėjusiais plaukais ir nevaržančiais drabužiais – prie stalo vis stengėsi apginti tiesą.
Sėdėjau ir mėgavausi vakariene – ne tiek skaniu maistu, kiek draugija. Keistuoliai mane įkvėpė ir netgi gerokai stuktelėjo. Apsnūdusiai sielai matyt tai pats tas.
Jei dar paminėčiau kitą rytą netikėtai atklydusių evangelikų brazilų trijulę, kurios bičiulystėje teko praleisti visą kitą dieną, tai praktiškai ir galėčiau pabaigti begalinį keistuolių sąrašą. Pastaruosius drauge su Hermes lydėjome į švenčiausias Jeruzalės vietas, kol galų gale prisėdę protestantų pripažįstamame Kristaus Kapo sode malda prabilo į mūsų širdis. Man gal iš solidumo, charakterio bukumo ar skirtingo asmeninio būdo meldimasis kalbomis vis dar egzotika. Juolab kad sode mažesnių ar didesnių grupių, giedančių plačia krūtine, ne viena. Mistika supo mane visą dieną, kol stiprūs išgyvenimai vainikavo vakarą.

Šįkart man pačiai ir vėl teko apvedžioti Jeruzalės kampus į duris netikėtai pasibeldusiai olandei savanorei. Štai ties čia ir turiu sugrįžti į istorijos pradžią, kada taikus vairuotojas perspėjo, kad pravartu kiešeniuje paslislėpti kokį dujų balionėlį ar dezodorantą. Dvi aukštas merginas ne juokais užpuolė patvirkęs arabiukas. Mums besileidžiant alyvų kalnu, staiga pripuolė paklaikusiomis akimis koks penkiolikametis, it apsėstas stengėsi grybštelti mane ar olandę. Mudviem net kojos pradėjo kalatotis – vaikio rankos tvirtos ir užsispyrimas dramblinis. Nejuokais susierzinom – įkyruolio vos pavyko atsikratyti. Atvirai sakant, šis nemalonus įvykis apnuodijo mano palengva siaurėjantį pasitikėjimą arabais. Juolab, kad visai mums visai netikėtai įstrigus dėl penktadienio iškilmių iš mečetės betraukiančioje tvankioje minioje, rankos vis lyg netyčia siekė uždraustų vietų. Geriau jau bristi moterų pusėje, nes net ir vaikas ant pečių netrukdo savo pažabotas fantazijas netikėtai realizuoti. Jie matyt mano, kad visos europietės – prostitutės. Graudu.
O minėtoji minia – išties įdomi patirtis. Neperdesiu pasakydama, kad niekada nebuvau taip beviltiškai strigusi tokioje galybėje. Ibrahimas išsitarė, kad tądien dėl specialaus leidimo iš Vakarų Kranto ar Gazos gerokai suplaukė musulmonų, užtvindžiusių vargšę siaurą gatvę, vedančią prie Damasko vartų, dvidešimtpenkiatūkstantinė minia. Džiūgavau, kad esu kur kas aukštesnė ne tik už visas moteris, bet ir kai kuriuos vyrus – deguonies pakankamumas neleido pasijusti fiziškai silpnai, o ir šypsena nepranyko nebyliai susimirksėus su keliomis besigrūdžiančiomis musulmonėmis. Vis tik viena neatlaikė – nors vyrai pilte pylė iš geriamųjų buteliukų vandenį, moteris nualpo praktiškai ant mano rankų. Ilgai laikyti neteko, nes minia nunešė ją į šalį, o man tada tapo neberamu... beviltiškumas valdė...
Saulė leidos, ir mums tykiai besėdint sodelyje, staiga pliūptelėjo sprogimas ir jį sekančios liepsnos. Apmirė visi kūno audiniai. "Karas?" – pirmoji mintis. Ramus senolio balsas vienai iš piligrimų paaiškino Ramadano paprotį saulės laidos laiką skelbti tokiu šoviniu.

Turtingas vakaras su Ibrahimu ir Nazik neprailgo. Keletą kartų čia užsuko ne tik kiek papaikę Ibrahimo anūkėliai, vis kaulindami iš dosnaus senelio šekelių penkinės, o dar geriau dešimtinės. Kai šis su savo sūnumi kažką karštai ir kiek piktokai aiškinosi, maniau, kad bėda ištiko kažkurią pusę. Tik nuolat kikenanti Nazik neleido įsitvirtinti tam jausmui. Greitai ji truputį pavertėjavo – jie mat kalbėjosi apie barzdą. Ibrahimas apsikęsti jau nebegali – taip jam knieti, kad sūnus ją nuskustų. Jaunai žmonai juk tai taip nemalonu. Bet vidurinėlis nė girdėt nenori. Dabar kikenom jau trise.
Nazik buvo labai maloni šįvakar. Net pasiūlė aplankyt taip niekad iki viršaus neužkopiančią Ibrahimo žmoną bei jos seseris. Prisėdom paplepėti, ir ausis bei akis skrudino aklos kurčnebylės sesers aktyvūs pasakojimai. Istorijos dar iš vaikystės. Pantomimika iškalbinga – gal dėlto ir nekeista, kad Ibrahimienė drauge su kaimyne sinchroniškai unisonu vertė aklosios nuotykius. Gal tik tas sudejavimas kartas nuo karto verčia skambėjo kraupokai...

Tranzuoti ėjau kiek susikausčius – pasitikėti arabais neketinau, todėl net ir pireš kaulus laužyti ketinančią šilumą neburnojau – savo juodąjį bliuzoną užsegiau be galimybės tyrinėti manąjį moteriškumą. Žingsnis spartus – ir po gero pusvalandžio iš Rytinės Jeruzalės įžengiau į žydų teritorijas. Nurimau, net marškinėliais vilkėdama palikau. Dar keletas kilometrų, ir atsiradau pakely namo. Su pirmuoju – ramybė. Kartais net kalbėtis nesinorėjo, taip gera buvo tiesiog būti. Antrasis skundėsi, kad kątik pavogta jo vargšė kamera – vienintelis darbo įrankis. Trečioji šeima – rusai... Vargsta jie čia taikydamiesi prie naujo Izraelio.

Viskas... Dar perbėgau akimis ir maniau šį tą daugiau iš Ibrahimo atviravimų parašliavoti, tik kad jau akys stačios į lovą raustis. Tai prieštaraut neturiu argumentų..

Kitų kartų...