Laiko vagišiai

Kaip norisi grįžus iš kelionės nepasiduoti laiko vagims...


Kur dingsta laikas. Kelioniniai pasamprotavimai po filmo Pasąmoniniai karai (Unconscious wars).

Pasiklausykite: Laiko vagys

Kalėdų eglutė, lėlės ir savitas dvasingumas

Pasivaikščiojus keliais straipsniais susidarė įspūdis, kad prieš Kalėdas kai kurie lietuviai sunerimo, nes Briuselyje nebeliko Kalėdinės eglės. Musulmonai iš mūsų vagia Kalėdas, baisėjosi žmonės. Ar tikrai jas vagia?

Visžalis medis apskritai regis labiau sietinas su šiaurinėmis pagoniškomis giriomis nei su Betliejaus alyvmedžiais. Keliaujant Centrine Amerika prieškalėdiniu laikotarpiu kartais apimdavo liūdesys aikštėse ar namuose matant retas plastiko egles, kurios tarp palmių jausdavosi labai nejaukiai. Kvepėjo ne savitu šiltų kraštų šventės braižu, o prasta amerikietiškos komercijos kopija. Ar tai, kad vis dar Rotušės aikštėje turime eglutę, o per kūčias valgome silkę, reiškia, kad esame giliai ir nuoširdžiai tikintys krikščionys?

Kalėdos ar kitos krikščioniškos šventės jau seniai pavogtos, ir kito kaltinti nelabai verta. Taip, tiesa, senutė mūsų Europa jau užmiršta kryžiaus kelius, ji pagauta noro patirti kažką kitokio, iš koto verčiančio. Jei paklaustumėte, kaip minimas Anglijoje Didysis Penktadienis (Good Friday) ar švenčiamos Velykos, tikriausiai tūlas kontoros darbuotoja/s (ne alkoholikas) atsakys - patogiai ilgas savaitgalis nusigerti taip, kad net ir žemakulniai nebelaiko. Čia alkoholis yra dievas. O bažnyčios jau seniai ir be musulmonų pagalbos verčiamos į parduotuves ar naktinius klubus, nes šie sutraukia daugiau publikos nei pamaldos.

Tačiau persikelkime į kitus, labiau religiniais simboliais išdabintus kontinentus. Pietų Amerikoje ar Meksikoje gali per šventes matyti tikinčiųjų rankose nešamas Kristaus atvaizdo statuLėles spalvotais drabužėliais, o autobusai atrodo kaip margaspalvės koplytėlės ant ratų. Neretai ant tokios transporto priemonės dar ir apnuogintos merginos portretas. Simbolių samplaika: gilaus tikėjimo išraiška ar tuštybės mugė.

Meksikietiška mafija Mexikanemi grupuotė Los Andželese kažkada įsikūrė actekų tikėjimo pagrindu, o jų pavadinimas reiškė 'tas, kuris vaikšto turėdamas Dievą širdyje'. O tuo tarpu pardavinėjo narkotikus ir, žinoma, tvatino priešininkus. Vieni draugai, prieš dviračiais įvažiuodami į Meksiką, baiminosi (o kaip suprantamas tas jausmas), kad ten juos gali užpulti. Buvo sekmadienio rytas, ir šie kiek drąsiau pravažiavo taip vengtiną teritoriją su viltimi 'juk net ir mafijozai sekmadieniais eina į bažnyčią' juokavo jie.

Ar yra tiesioginis ryšys tarp tikėjimo ir ritualų, simbolių, pavadinimų, netgi pavyzdingo bažnyčios lankymo, sunku atsakyti. Tačiau galima truputį patyrinėti.

Psichologas Olegas Lapinas knygoje 'Pasimatymai su šešėliu' pastebi, kad kartais tie, kurie be priekaištų lanko bažnyčią nebūtinai turi gilų ryšį su Dievu. Kartais atkakliuose, bet paslėpto pykčio pagautuose 'tikinčiuosiuose' mažiausiai pastebima atlaidumo ir Meilės, apie kurią kalbėjo Jėzus. Mistikai, turintys gilų ryšį su aukščiausia Esybe bei ateistai atrodo turi daugiau pakantumo Kitam, teigia psichologas. 

Dažnai aklas, net fundamentalus dogmų ar 'raidės' laikymasis atneša daugiau žalos nei naudos - apie ką liudija religiniai karai ar inkvizicijos, žmonių aukojimai. O ieškančius tikėjimo tai dar ir atstumia. Bet tai saugu. Atlikai ritualą, sukalbėjai mantrą, ir esi laisvas. Pastangų augti jokių.

Kodėl žmonės be gilesnio tyrinėjimo vargsta nesuprantamuose ritualuose? Vienoje budistų šventykloje Knijoje mama įbrukusi smilkalų ryšulį, pastūmė savo vaikus, kad šie pamaldžiai sudėtų atnašas, o šie kikeno ir kumščiavo vienas kitą, kol galiausiai suklaupė, greit atlingavo reikiamą kiekį judesių, ir atlikę pareigą, toliau tęsė kelionę su mumis. Kiek tai jiems buvo svarbu? 

Toli eiti nereikia, ir mūsų bažnyčiose yra surūgusių paauglių, suaugėlių ar vyresnėlių, kuriems nesvarbu ar neįdomu, kas vyksta per kalėdines pamaldas, bet kažkodėl jie kantriai atbūna. Jie neklausia, neprieštarauja. O gaila. Vertingiau būtų, jei jie 'nepraleistų pro ausis ir akis', atbūtų sukandęs dantis, o atmestų, klaustų, atrastų iš naujo, suprastų.

Įdomią, ir ne vienam tikinčiajam šokirojančią teologo Alano Džounso (Alan Jones) mintį cituoja ir minėtasis psichologas Skotas Pekas (Scott Peck), savo knygoje 'Nepramintuoju taku'.

Viena iš mūsų problemų yra tai, kad nedaugelis yra sukūręs išskirtinį asmeninį gyvenimą. Viskas aplink mus yra tarsi iš antrų rankų, netgi mūsų emocijos. Daugeliu atveju mums pasitikėti antrine informacija, kad galėtume išgyventi. Aš pasitikiu gydytoju, mokslininku, fermeriu. Man tai nepatinka. Aš turiu tai daryti, nes jie turi gyvybiškos informacijos, kurios aš neturiu. Informaciją iš antrų rankų apie mano inkstų būklę, cholesterolio pasekmes, viščiukų auginimą aš dar galiu priimti. Bet kai kyla klausmai dėl prasmės, tikslo, ir mirties, informacija iš antrų rankų jau nebesuveiks. Aš negaliu išgyventi su tikėjimu iš antrų rankų į Dievą iš antrų rankų. Tai turi būti asmeninis žodis, unikali akistata. 

Skotas Pekas apibendrina, kad žmonės turi keliauti asmeniniu keliu, o ne aklai pasikliauti tuo, ką perduoda tėvai ar institucijos. Jo aprašytuose klinikiniuose atvejuose aiškiai matoma, kad beatodairiškas, neklausiantis 'tikėjimo' priėmimas veikiau atvedė žmones į neurozes ir kitus psichologinius negalavimus, nei padėjo jiems sukurti unikalų gilų ryšį. Toks primestas tikėjimas yra dužus, lengvai pažeidžiamas, išvedantis iš pusiausvyros, įvarantis paralyžiuojančios kaltės ir nerimo. 


Plastmasiniai simboliai ir nesuprantami ritualai nepadės išsaugoti Kalėdų. Anot Skoto Peko, žmogus pradėjęs klausinėti ir netgi perėjęs agnostiko (abejojančio) ar skeptiko kelią, sukurs kokybiškai kitokį tikėjimą. Bet jis bus autentiškas, gyvas, sveikas. Jei paaugliai ar suaugusieji teiraujasi, domisi, jie tarsi renkasi patys akmenis ar betoną, ir grindžia savo kelią. Jie labiau patenkinti darbu, jie brangina taką. O tai kur kas sveikiau nei tik aklai važiuoti autostrada ir užmigti prie vairo.
 
Keliaujant su ieškančiu tiesos žmogumi, šis manęs dažnai paklausia nepatogių  klausimų, į kuriuos dažnai neturiu logiškų atsakymų, o kadais paruošti tarsi laukia perskalbimo, taisymo, lopymo, permezgimo. Tenka iš pagrindų perkratyti savo tikėjimą, narstyti, ieškoti, abejoti. Bet jaučiu, kad ši sunki, varginanti, bet sveika kelionė per abejones, klausimus ir savitus atradimus ne silpnina, o stiprina Ryšį. Tik jis jau nebebus tas pats, su kuriuo iškeliavau. 

Keista tai, kad man nelabai reikėjo eglutės per šias Kalėdas, sniego, ar 'kalėdinio' jausmo. Sėdėjau labai nekalėdiškose džiunglėse, alsavau Ryšyje, ir niekas negalėjo iš manęs nieko atimti, nes man to ir nereikėjo: tinkamo oro, aiškių nusistovėjusių simbolių, tradicinio maisto. Ne prieš tradicijas esu, ne prieš bažnyčią, bet skaitydama šiuos autorius supratau, kad tiesiog ilgiuosi gylio ir dar daug turiu klausti...

Gyvenimas yra sudėtingas. Kiekvienas iš mūsų turi nusitiesti savo taką per gyvenimą. Nėra savipagalbos gidų, formulių, nėra lengvų atsakymų. Vienas teisingas kelias vienam žmogui bus žalingas kitam. Gyvenimo kelionė nėra išgrįstu apšviestu taku ir neturi kelio ženklų. Tai akmenuotas kelias per laukymę. Scott Peck. Nepramintuoju taku.

Pasiryžimai

Mano dienoraštyje irgi įsitaisė kitų metų rezoliucijų sąrašėlis, kurio neketinu vykdyti nuo pat sausio pirmosios, juolab tikrai ne nuo pusiaunakčio. Nes netikiu 'pradėsiu nuo Naujųjų' pasiryžimais, nors tu ką. Pirmiausia, spėju, mes sau kažką pasižadame greičiausiai tik tam, kad atlaisvintumėme, kas lyg ir turėtų būti suveržta. 'Sportuosiu, tad dabar galiu sau leisti pavalgyti dar gabalėlį torto'. 'Surūkysiu dar vieną cigaretę, mat vis tiek mesiu'. 

Aš į savo pasiryžimus žvelgiu ramiau. Mėgstu konstruoti savo naujus įgūdžius po trupinį, duoti sau laiko ir eiti į gylį. Kaip tik vakar perskaičiau jau seniai draugų rekomenduoto Skoto Peko (Scott Peck) 'Nepramintuoju taku' (The road less traveled') (galų gale pradėjau ją skaityti!!) mintį. Jei nori ko nors išmokti, reikia duoti sau laiko. Šis psichologas visad galvojo, kad jis yra 'mechaninis nevykėlis', nors baigė medicinos universitetą. Vienas žmogus labai paprastai jam papasakojo, kaip jis mokosi techninių stebuklų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tikri baubai. 'Aš duodu sau laiko' pasakė jis. Man ši mintis - tokia paprasta, bet nuraminanti - atrodė tikra genijaus išmintis. Duoti sau laiko. 

Jei išsyk norėsiu būti ideali savo pasiryžimuose ir kad rezultas įvyktų greitai, tikrai žinau, kad planas žlugs per kelias pirmąsias dienas. Mat mano organizmas užsispyrusiai tvirtins, kad toks šokas jam nepriimtinas. Jei neramina, kad raumenys aptingę, tai net gal reikia pradėti nuo ko nors paprasto - pasivaikščiojimo po mišką kelias valandas. Jei mane domina karjera, ramiai pasišniukštinėsiu, ko reikia jai pasiekti, ir po žingsnį eisiu link. Ramiai, duodama sau laiko.

Naujos Dienos palinkėjimas sau ir kitiems (ačiū Skotui Pekui) - duokime savo pasiryžimams laiko. Gal tada metų gale tikrai galėsiu pasidžiaugti derliumi, o nuvytusiomis gėlėmis, taip ir nesukrovusiomis vaisiaus.

Kas slypi po taikdarių uniformomis...

Pasižiūrėjom ne visai 'šventinį' filmą. 'Whistleblower'. Kathryn Balkavic, dirbusi su JT taikdarių misijoje pokarinėje Bosnijoje atskleidžia (tikri faktai), kas slypi po kai kurių taikdarių uniformomis. Merginų perpardavinėjimas, seksualinis merginų išnaudojimas, ir netgi vergovė. Moteris atleidžiama, sugeba surinkti 'pabaigtas' bylas, atskrenda į Londoną, kur per BBC atskleidžia sunkias merginų bylas. Ir laimi bylą prieš neteisingą atleidimą. Kodėl atleista, aišku ir šiaip: tokie 'skundikai' yra nepatogūs. 

Gal man gali kas nors paaiškinti, KO VERTOS prestižinės (taikdarių ar kitos) organizacijos (nes tai deja ne vienintelis (o dažnas)  atvejis), kurios leidžia sau tokius dalykus ir užglaisto viską tarsi šventinį pyragą.


Merginos ne tik perpardavinėjamos. Su jomis 'žaidžiama': jos kankinamos, daužomos, iš jų tyčiojamasi. Jos laikomos lūšnose it žiurkės. Ir kalbame mes ne apie kokius nors gangsterius, narkotikų pardavinėtojus ar šiaip kokius žemiškus šliužus, siekiančius 'nusičiurkšti'... Čia mes matome pasitempusius, saugias uniformas vilkinčius Jungtinių tautų vyriškius. Guantanamo bay... Bosnija, Kolumbija, Dramblio kaulo krantas.  Kaip paprastiems žmonės pasitikėti tokiomis 'figūromis'... Skaudžiausia, kad atleisti iš misijos, jie neteisiami. Viskas užmirštama... Nepateisinu NEI VIENOS organizacijos, kuri pateisina ir glaisto tokią neteisybę. 


Šiandien piktai. Daug emocijų iškėlė ir suvalgė šis filmas. Geras. Sunkiausia, kad tai tik maža pragaro dalelė... Su artėjančiais naujaisiais...

Gimtadieninis laikas. Sau ir kitiems

Cikados plyšauja tiek, kad sunkiai begirdžiu Einaudi melodijas. Vien tik vabzdžių orkestro klausytis būtų per garsu. Įkvepiu giliai. Name vaikšto kepamos duonos kvapas. Šalia nosį glosto žalio vaško žvakė. Susirangau ant medinio suoliuko, akis nuvedu į tamsa apvelkamus atogrąžų miškus. Leidžiu būti tik sau ir su savimi.

Ak, atsidūstu. Taip švelniai ir su palengvėjimu mėgstu atsidusti kas metai. Ypatingas laikas. Susispietusios vienon krūvon šventės: Kalėdos, gimtadienis, Naujieji. Nieko kito ir nebelieka, kaip prisėsti prie dienoraščio - mintinio ar popierinio - ir peržvelgti, kokiomis nuotaikomis ar įvykiais apsikaišė mano praeitų metų medis. 

Sėdžiu. Ramu. Prašokuoja varlytė. Ašaros pradeda tvenktis akyse, ir neilgai trukus prasiveržia. Kokia esu dėkinga už Dovanas šiame gyvenime. Žmones - dovanas. Įvykius - dovanas. Įveiktus iššūkius - dovanas. Pirešgimtadieninis apsivalymas įvyksta neplanuota ir švelniai. Atrodo, it pūko vainikas nusileidžia ant galvos ir švelniai apkabina. Nueinu miegoti ramybėje.

Ryto švelni gaiva. Kyla debesėliai iš aukštai įsitaisiusių kalnų. Saulė dar tik renkasi rytinį makiažą, bet jau galima užuosti jos besirengimą ateinančiai dienai. Pro kalnų perplyšas lenda spinduliai.

Karolis per pietus atneša pyragą. Šelmis, vakar vakare jis sakė einąs pasivaikščioti po džiungles. Užtruko, nes jau gerokai įtemo. Net sunerimau. O gal kokia gyvatė įgėlė, čia jų reikia saugotis. Kaip šeiminkas sako: 'eini, ir galvok, kur ta gyvatė slepiasi'.  O jis užtruko pas šeiminkus, užsliuogęs į medį ir nuraškęs apelsinų, pats kepė pyragą. Per gimtadienio pietus atneša visą gėlėmis nusagstęs. Šeimininkės nuostabai, apsiašarojau... 

Šeimos balsai. Ryte geriausių draugų vaizdo palinkėjimai. Žmonės bent akimirką prisiminę. Draugai prisiminę kelias akimirkas ar ilgiau. Artimesni ir tolimesni žmonės. Kai visi vienu metu parašo, atrodo tų brangių dūšių susidaro. Bet net skaičiumi jos man brangios, o prisiminimais, praleistu laiku drauge, įkvepiančiais darbais ar pokalbiais. Visi jie gyvenime mano padarė lengvesnį ar gilesnį įspaudą, kuris pataisė mano širdies bangas. 

Keletas draugų perklausia reguliariai, ar esu laiminga.  Esu. Esu laiminga tokia, kokia esu. Besiplaikstanti vėjuose, bet mylinti iš visos širdies. Turiu pačius nuostabiausius tėvus, kokius ir turėjau turėti, kad dabar būčiau tokia kokia esu. Esu jautri, užsispyrusi.

Esu vietoje, kur ir turiu būti. Keliauju su labai brangiu žmogumi, ir su nieku kitu taip negalėčiau keliauti. Aplanko iššūkiai, kurie nors ir atrodo skaudūs ar sunkūs, bet jie tik sustiprina širdies (tiesiogine prasme ir ne) raumenį. Tiesiog alsuoju Dovanomis. 

Perverčiu primargintą dienoraštį išklijuotą džiovintomis gėlėmis, popieriniais pinigais, nuotraukomis, priešiniais ir mintimis. Metai praėjo gerai. Stipriai. Tikriausiai viena stipriausių mano gyvenimo patirčių. Tiesa, visai nesumenkinu ir ir prieš tai buvusiųjų. Buvau laiminga. Esu laiminga. Nieko neturiu, bet visame esu.

Savi batai. Sava širdis.

Būna laikas, kai reikia turėti kuom sekti, bet paskui reikia tai palikt ir sekti savo širdim. Rytuose yra pasakymas – sutiksi Budą, užmušk Budą. Tai nereiškia, kad reikia žudyti, bet savo mokytoją privalai peraugti, paneigdamas jį ir tapdamas savim. V.V.Landsbergis

Kūčios prieš metus. Mama vis atsidūsta: 'kur kitas šventes sutiksi, ar beturėsi ką valgyti. Ar bus kas pasirūpins?' Baimės kutulys neramina. Bet mano sielos batai sako 'Eik!'. Viena moteris tada, ką tik užvėrusi bažnyčios duris, nusiteikusi (matyt) šventai po šv. Mišių, drėbtelėjo 'tokia kvaila mintis man niekada nešautų'.

Išėjom. Savu, napramintu keliu. Ieškodami, kas tikra. Kas sava. Patarimų kubilą atsijodami, aklai nesekdami nei vieno. Keliavome Savo kelią, net jei kai kuriems jis atrodė per trumpas, per tiesus, per greitas, per akmenėtas ar slidus.

Net ir aplink esantys brangiausieji ar daug išmanantieji, šventieji ar nuodėmingieji, profesoriai ar daug ko matę keliautojai, norėdami perspėti, patarti, padėti, gali klysti. Nei vienas jų nėra Tavo širdies batuose, nes jie patys turi tik savo širdies batus. Kartais nevalytus, pamirštus, kartais talpius ir nublizgintus. Bet savo. O tavo sielos batai - nunešioti, nutrypti, tinka tik tau. Visi bandantys pabūti juose, tik mano, kad gali tai padaryti. Jiems vis tiek jie buvo per siauri, per laisvi ar trinantys neįtikėčiause vietose. O jei ir tiko dešimčiai sekundžių, gerieji ar piktieji patarėjai nežino, ką reiškia juos nešioti visą dieną, savaitę, metus...

Jei dairotės į svetimus batus, nepamirškite: aukšti raudonos odos kulniukai gal ir atrodo elegantiškai, bet pamėlę kojų piršteliai nekantriai laukia išlaisvinimo. O gal jūsų batai jau devintą sezoną trempiami, gal jie prašo valgyti ar batų tepalo, gal jų raišteliai liūdnai nukritę ir sušlapę, jie yra patys patogiausi ir brangiausi.

Keliaukite savo Širdies Batais.O jei kas norės tylomis ar atviromis ausimis drauge nueiti su jumi tą kilometrą ar šimtą, tegul tai būna dovana.

Ežiukas greitkelyje

Ar susimąstau, kodėl rašau? Bent jau ne tada, kai čirpinu rašiklį ir prakaituoju dienoraštį peckiodama, visas mintis vos spėdama talpiai susluoksniuoti. Tada tiesiog jaučiu, kad reikia kuo greičiau išpilti tai, kas ant ar po širdimi. Aldonos Steponavičiūtės mintyse apie tai man labiausiai įstrigo mano nusipieštas paveikslėlis su ežiuku. Jis lėtai eina greitkeliu, gal net ir švilpauja, apsidairo, mato kalvas ir ežerėlį. Viską dedasi domėn. O mašinos lekia, skuba, ir nei viena nepamato, koks gražus pasaulis. 

Nesu aš dar ežiukas. Bet noriu išmokti sustoti, eiti lėčiau, skanauti spalvomis, liesti paviršius, ragauti garsus.  

Tai tik viena iš minčių, kurias pasirašiau savo į ateinančių metų 'noriu' sąrašą.

Šokis dykumoje

Atrodo, kad jausčiau ją iki ilgiausios šaknies. Kaskart taip nutinka skaitant jos knygas. Paskutiniąją, kurią skaičiau 'Sapnų nublokšti' iš pradžių pažadėjau mėgautis po truputį, neskubant. Negalėjau atsitraukti. Taip ir likau siūbuoti hamake su ja tol, kol pabaigsiu. 

Ji vis ieškojo tikėjimo. Ne, ji jame buvo, ji tik ieškojo formos. Drąsiai, nepabūgus atskleisti savo angelus ir demonus. Gyvenimo tėkmėje, o labiausiai pabaigoje suprato, kad net ne forma svarbiausia. Svarbiausia yra buvimas tikėjime, visai kaip Fromas kalbėjo savo 'Būti ar turėti'.

Dar neatradau kitos tokios drąsios ir stiprios rašytojos, kaskart iš naujo kviečiančios mane būti visiškai atvirai, be jokio sumeluoto 'dvasingumo kaukės', bet ieškoti tikrųjų formų. 

Šis filmas kelionėje prieš pat Kalėdas, kai perkratau savo gyvenimą iki dugno. Tikiuosi, kad galėsime išvažiuoti į kokią Kosta Rikos fermą, kur per darbą ir buvimą su savimi, dar labiau galėsiu priartėti prie savęs ir giliausių savo klodų. Drąsiai, neapsimetinėjant...  

Įkrentu į hamaką, atsiverčiu Ivanauskaitės 'Sapnų nublokšti', šalia rymo puodelis šalto šokoladinio pieno. Kažkur šnarpščia šuo Sofija. Ji - Lenino (toks mūsų Nikaragvos šeiminko vardas, net ne slapyvardis, nikas, pravardė ar dar).

Esu visiškai čia ir dabar. Žaisminga nuotaika, beveik tokia pat kaip Reginos Spektor daina. Kodėl dažnai pamirštu, kaip gera būti čia ir dabar.

Nelaukti, nesitikėti, nebėgti, nesitraukti, nesvajoti, nesigailėti, nejausti kaltės, nebijoti, neverkti, nepykti. Neturėti: hamakas ne mano, knyga irgi pakliuvo per atsitiktinumą. Akimirka tuoj purptels per praviras ir vėjelį įnešančias duris. Man užtenka būti.

Nebėgu pragariškomis akimis pirkti dovanų. Rramybė prieš Kalėdų - ar turėčiau jausti kaltę. Net ir šventės nejaučiu nė per nago juodymą. Plastmasinės eglutės nepadeda.  Jaučiu palaimą. O gal laimę?

Kelionė paprastai. Tikėjimas paprastai. (Ne)atradimų nuotrupos.

Nusirengiau visus savo lūkesčius, pasiėmiau truputį nerimo, nusišypsojau draugams, nuriedėjo ašara namuose, ir išėjau su bendrakeleiviu į nežinomybę. Į kuprines susikovėm būtiniausius daiktus, ir kaip sraigės iškeliavome ne laimės ieškoti (jos užtektinai buvo ir ten, kur gyvenau), o pažinti kitus žmones, ir save. Aš išėjau ieškoti Dievo pasaulyje ir savyje.

Per pastaruosius 10 mėnesių jau sunku trumpai apsakyti, kokiose vietose esame miegoję, statę palapinę. Prie Juodosios jūros ar Karakumų dykumoje, prie Kazbeko kalno siaučiant pūgoms ar jonvabaliais nušviestų laukų Kinijoje, pašiūrėj Laoso džiunglėse, budistų šventykloje Tailande ar Aliaskos taigoje, staugiant vilkams. Mus priimdavo visiškai nepažįstami žmonės Turkijoje, Irane, Azerbaidžane, Indonezijoje, ar Kanadoje. Namus turėjom visur ir niekur. Kad ir kaip norėčiau mesti baltą pirštinę Alchemiko herojui ir šaukti, 'o taip laimė ten toli', tačiau savo kelionės pusiaukelėje suvokiu, kad laimė ne toliuose, o namai yra Savyje.

Kaip niekad šioje kelionėje turiu išmokti būti labiau nei turėti. Juk turiu nedaug. Tik vieną kuprinę, į kurią sutelpa jau dešimt mėnesių tarnavę daiktai. Mano turtas – buvime. Mokausi išbūti su Juo, su kitu žmogumi, atsisakyti savęs, taip giliai kartais įaugusių į save nukreiptų paskatų. Atrišti, atsirišti, neprisirišti. Mokausi mylėti žmogų kasdienybėje. Žmogų ne toliuose, net ne tą, kuris buvo akimirką geras ir dosnus, kurį taip lengva pamilti ir užkelti aukštai ant kolonos. Aš mokausi pamilti žmogų visokioje kasdienoje – dykumos dulkėse ar žiemos šalčiuose, kai esam pavargę, nusiminę. Mokausi pamilti bendrakeleivį, su kuriuo esu nepaliaujamai tas 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.

Keliauju su klausiančiu žmogumi. Klausiančiu, kodėl tikiu. Mokausi klausytis, o tuo tarpu dar kartą pačiai reikia perkratyti 'kodėl kas kam'. Atsakymai – juk ne

logika grįsti, o tikėjimu – ateina sunkiai, o kartais neturiu nė žodžio nusakyti, kodėl tikiu. O tikiu. Ir kuo toliau, tuo tvirčiau.

Nežinomybėje Jo prisilietimas dar aiškesnis ir sodresnis, neatskiestas tariamo kasdienybės ir rutinos saugumo. Jo buvimas atsiskleidžia labai paprastai ir netikėtai. Per žolę, debesį, žmogų, tikintį ir mąstantį kitaip, netikėtai susiklosčiusias aplinkybes. Sau pažadėjau grįžus namo tęsti gerumo grandinę. O ar galėčiau kitaip? Šeima Irane, nė žodžio nemokėdama angliškai, pakviečia pas save, pavalgydina, apiprausia, ir į kelią įbruka pinigą. Keleivis jiems brangus. Kinijoje paprašius tik vandens, moteris su dukromis parsiveda namo ir vaišina senu geru vynu. O juk gyvena taip kukliai. Indonezijoje, vairuotojas savo paprastučiame name maldauja – pasilikit, man jūs esat dovana. Buvome ir vis dar esame dovanos praeiviams. O praeiviai – Jo dovanos man. Vis dar mokausi pasitikėti žmogaus gerumu.

Mintis, kurią vis prisimename sutikus tuos kelis norėjusius pakenkti žmones – jie geri viduj, tik turi vidinių bėdų. Kiti atvėrė mums širdis, ir nebežinau, ar likusio gyvenimo užteks toliau tęsti tą gerumo grandinę.

Atsiduoti nežinomybei – tai visiškai atsiduoti Jam. O gavus netikėtų kasdienybės dovanų – nepaliauti stebėtis, kaip regis Jis konkrečiai gali pasirūpinti Žmogumi.

Ir kaip dažnai mes sugebame tai pamiršti šiltoje kasdienybėje.

Irkluojant kanoją Misisipe bent 5 savaites turėjau labai daug laiko klausytis. Šniokščiančio vandens ar krenkščiančių erelių, o labiau savęs. Neatradau išmintingų atsakymų, nebuvo didžiulio katarsio ir išlaisvinančio šūksnio 'eureka, galų gale tai supratau'. Ramybę sutikau susitaikyme su savimi ir kitu žmogumi. Buvime. Apmąstydama ir iki nago juodymo jausdama ryšį su pasauliu, visata. Šioje kelionėje ištirpstu kūrinijoje. 

Matydama žvėrį, ir panikoje galvodama apie išlikimą, po to žaviuosi grizlės mamos ir vaikų žaismingu pasivaikščiojimu. Gervių orumas ir ramybė Ilinojaus upėje įkvepia. It vaikas žavėjausi netikėtai danguje pasirodžiusiai šiaurės pašvaistei. Bet net ir taip pažįstamas ugnies spragsėjimas ar upės srovė, saulėlydžiai ar ką tik patekėjęs mėnulis – visa tai buvo mano laimės akimirkos. Nieko iš tų dalykų aš neturėjau. Tiesiog juose buvau.

Neišmintas kelias sunkus. Atsitrenki į kitų neperspėtą skardį, tada jau patiems reikia raišiotis virvėmis, padėti vienas kitam, kabarotis aukštyn arba žemyn.

Reikia atrasti jėgų suprasti, o nesupratus keliauti toliau su klausimais tolyn. Įsiduriant į niekieno neįmintus spyglius. Bet neišmintas kelias brandus. Jis neleis 'tiesiog išsidrėbti' santykyje su Juo. Toks kelias apdovanos, mes iššūkį, leis daug ką suprasti, o dar daugiau ko nesuprasti. Tačiau jis bus tikras, nepameluotas, neišmoktas, bet įsišaknijęs giliai, išvertęs iš šaknų, ir iš naujo sukūręs stiprią bendrystę. Dar tik mokausi eiti Tuo keliu su Juo ir Jame.

Bildantys ratai ir mintys

Bildantys traukinio ratai ir pieniška kava. Bėgantys vagonai ir mintys. Galiausiai prisėdu drauge su rudu cukrumi gerai išmaišyti savo neištirpstančius rupius jausmus.

Ryt vaikščiosiu prisiminimų alėja. Kadais Euroclass'as Silkeborgo Hojskole mano horizontuose įrašė naujų svajonių, koridoriuose ir klasėse įspausti įvairialypiai išgyvenimai. Šįkart išdrįsau juos iš senos kartono dėžės iškrapštyti, išvėdinti ir gal kokį naują šilko siūlą įsiūti. Bet tai ryt... Šiandien aš dar blaškausi savo pastarųjų dienų verpetuose.

Kaip maža mergaitė tyliai kaupiausi, kad galų gale išdrįsčiau ištarti 'mama tėti, iškeliauju'. Regis skaitiklyje jau prasisuko ne vienas tūkstantis mylių, bet šis iššūkis kelia šiurpą mano artimiausiems. Kita vertus, mano sraigės ar vėžlio amplua nebestebina dažnos brangios dūšios.

Nerimas ir mirties baimė gąsdina ne vieną. Aplenkti pavojų, netampyti Dievo už ūsų. O kita vertus, pasitikėti... Šie du kol kas nekošeriniai produktai nesusiderina viename patiekale. Vieni pažįstami nutrūktgalviškai palaiko idėją, artimesnieji bando nutiesti tvoras, apsaugusiančias mus nuo mūsų pačių naivumo.

Stefano mirtis manyje išgramdė paskutines išdidumo košės šaukštus, nurengė ir paliko sielą alkaną paprastumo. Jis drauge su gyvenimo vargo bei džiaugsmo nepatyrusia Patricijos siela įsipareigos angelavimo bent pusantrų metų truksiančiai dieninei tiek naktinei pamainai.

Kitas mano blogas tikiu bus kur kas praktiškesnis. Šiandien sau leidau pragrot keletą liūdnesnių ir filosofiškesnių akordų. Ek tie traukinio ratai...

Pasirengimo saulėtekis

'Good luck on your adventure!' (sėkmės jūsų nuotyky!) Alastair Humphreys parašas nugulė mano kiek apleisto, bet labai branginamo Paulo Coehlo citatomis išmarginto dienoraščio pirmąjame puslapyje. Širdis spirgėjo. Juk šio keliautojo dviračiu aplink pasaulį ir pėsčiomis per Indiją nuotykiai pasėjo tą mūsų neramybės sėklą, o dabar gausiai palaistė. Įtarėm, kad aštrios kritikos ar pašaipų adatos dar tik lūkuriavo mūsų plano it vudu lėlės. Laimei, Niukastlio lietuviškieji piliečiai tik skatino mus vis dar šviežiam apsisprendimui.

Žinoma, pasiklausius Humfrio

keturiasdešimtūkstantinės kelionės įspūdžių, mūsiškis nuotykis it kūdikis kažkur prunšteli. Nuriję kuklybės gumulą gerklėje, pliaukštelim vienas kitam per petį. Tai - MŪSŲ iššūkis. Manau, kad tai yra svarbiausia...

Po truputį ruošos darbai įgauna pagreitį. Karolis - organizuotas žmogus, iškart įtaisė įrankėlį, padėsiantį mums tvarkingai sumegzti visas gijas: vizos, vakcinos, biudžetas, draudimas. Regis trejų mėnesių, jau dabar spėriai garuojančių, turėtų pakakti visiems rūpesčiams išrikiuoti...

Ant sienos puikuojasi slidaus paviršiaus žemėlapis, kuriuo nuvinguriavo juoda grubi linija. Jos vagą mes dar kreipsim, bet regis krantai po truputį įgauna šiokias tokias formas.

'Ko jūs ten važiuojat?' atsidūsta vienas po kito net ir ištikimiausieji. Taip, kelionės tikslas svarbus, ir ant Ramiojo vandenyno mes jį išrašėm. 'Apkeliauti pasaulį' storai apibraukė Karolis. Nei daug nei mažai. 'Apkeliauti ap-link pa-saulį' mūsų draugas ir ištikimas palaikytojas Justas pakartojo šį trižodį bent penkis kartus, kai jam pakuždėjau šią paslaptį. Taip, pirmas kartas nuskamba kur kas neįtikinamiau nei penktasis. Matyt prisireiks drąsos ir ryžto...

Ties pusiauju ant žemėlapio išsirikiavo mažesni uždaviniai: skleisti žinią apie Lietuvą, o Lietuvą šviesti apie pasaulį. Ties Peru dar spėjo įsiterpti mūsų asmeniniai tikslai. Aš visada smalsavau apie žmonėse glūdintį dvasingumą ir aikčioti ties kūrybos apraiškomis, Karoliui įdomus filosofinis pasaulio pažinimas. Dėl neišsenkančios meilės gamtai abu nesiginčijom. Matyt pavasarį ir vasarą užkoptos Didžiosios Britanijos aukščiausios Snowdon, Scafell pike ir Ben Nevis bei kitos Jorkšyro ir ežerų regiono aukštakalvės, ir Coast-to-coast (nuo jūros iki jūros) solo kelionė dviračiu atvedė į Kitą iššūkį. Gąsdinantį ir traukiantį savo paslaptimi bei nežinomais pavojais....

Šiandien bičiulio Rėjaus Baksterio sukurtos vertybių kortos išsirikiavo ant mano kilimo. 'Kokios mūsų komandos vertybės?' Gurkšnodami žalią arbatą ir krimsdami duoną su medumi mes po truputį sudėliojome bendrą kelioninių vertybių pasijansą:

taika, atvirumas, mokymasis, nuostaba, bendradarbiavimas, pagarba, ryžtingumas, laisvė, atsakomybė, drąsa.

Tikriausiai visa tai skamba naiviai... Ir jei ne Edinburgo kalnų filmo festivaly mus įkvėpę alpinistai Catherine Destivelle bei Andy Turner ir BASE šoklė Karina Hollekim, ultrabėgikė Fiona Rennie ir mūsų vedlys nuotykių ieškotojas Humfris, mes tikriausiai vis dar galvotume, kad gyvename kažkiokioj pasakoj išrašytoj ant žemėlapio. Kol kas juk tai tik pasaka...

Belaukiant atsakymo

'Teliko keturios valandos'... Kas gi tai palyginus su kelių savaičių tykiu laukimu, svajonių rauginimu ir vekavimu žiemai, kuri gali ir neateiti.

Ridenau bangomis savo nergangias mintis. Į mano brezentinių batukų galiukus jau sunkėsi vanduo, it vagis atsliūkinantis greitai ir ryžtingai. Mindžiukuoti pajūry atsakymo kur kas maloniau nei barškinti pieštuku rašomąjį stalą.

'Trys minutės!'. Sėdėjom ant kopos, ir nebesuprantu, ar vėjas drebuliu spaudžia man rankas, ar širdis veržiasi per krumplius...

'Ne!' - ne/reikiamas laiškas neatvažiavo. 'Taip!' - mes galutinai apsisprendžiam ilgai lauktai kelionei aplink pasaulį...

kothbiro

kothbiro - artinasi lietus...

Šiandien visą dieną lašai kapsėjo į mano stoglangį. Gerai, kad didžiausias kelias, kurį sukoriau, buvo iki virdulio apačioje virtuvėje kavytei uzplikyt ir maisto katinukams pataisyt.
O nosį buvau įbedusi į kalną darbų, kuriuos ramiai vieną po kito pradedu įveikt...

15d. lyg laukčiau gimtadienio dar vaikystėje... Bet tas jausmas daug paslaptingesnis... Lyg nedrįstum apie tai svajoti, tik sulaikius kvapą lauki. Kas bus...

Marhaba

Laikrodis pradeda mušti paskutines 16 dienų iki kelionės. Visa laimė, kad kai kuriuos reikalus lietuviškai ekonomiškai susiderinau per abi šalis: nuo stabligės, difterijos, poliomielito, hepatito A ir vidurių šiltinės nemokamai prasisukau britų salose, o geltonojo drugio ir meningokokinės infekcijos skiepai kur kas pigesni pasitaikė Lietuvoje. Nors milijonais skiepų dar galėčiau prisifarširuoti, man regis, kad pakaks.

Taigi, vieną riebų pliusą šalia visų pasirengimo darbų jau pasidėjau.

Vizą po visų lenkiškų nuotykių susižvejojau. Pasirodo, pasas su viza buvo parvažiavęs kur kas anksčiau. Bet kaimynas lenkas - kadangi manęs tuo metu namuose nebuvo - paštininkui atnešus dokumentus atsisakė juos priimti, kažką nepagarbiai subambėjo ir sumosiskavo paštininkui, o pastarasis kaip tikras anglas džentelmenas nepakenčiantis pažeminimo, peštis nesirengė, bet nė nemirktelėjęs išsiuntė visą siuntinėlį atgalios į Kenijos ambasadą. Jau neprisimenu, kada buvau taip supykus. O labiausiai - dėl nepaaiškinamo bukumo. Pasirodo, jaunuolis iš vakaro buvo tiek padauginęs, kad dar iš ryto alkoholio buvau daugiau jame nei kraujo. Visa laimė, kad Lietuva turi ID korteles. Nes Lietuvą tąkart būčiau mačius kaip savo ausis. Bėda su tokiais kaimynais.

Dabar jau kuris laikas vakarais pavyzdingai prisėdu prie vienos bendruomenės - Hospitality Club - profilių, mat į Afriką keliaujam ne tik turisto takais mint, bet su vietiniais žmonėmis susipažinti, ir iš jų lūpų daug ką išgirst ir suprast.
Tokios kelionės man pačios įsimintiniausios. Dar dabar galiu praskleist apdulkėjusius prisiminimus iš keliavimo "tiesiog va taip" po Egiptą, Jordaniją ar Izraelį. Ir niekada tų akimirkų neišsižadėsiu...

Taigi, sumedžiojau gana patrauklius kelis kontaktus, skubiai apsikeitėme džiaugsmingais šūksniais... Po trupinį viskas dėliojasi į prasmingą kepalą... Gal tik giliai viduje visko vokiškai suplanuot neketinu. Nes mėgstu eiti "pagal širdį". Vis tiek visko aplankyt nepavyks, bet tie momentai "dabar jaučiu, kad sukti reikia čia" visada sužvejoja po kokį kokybišką nuotykį.

p.s. bent jau iš padorumo noriu savo pavargusion galvelėn dar sumest kelis žodelius. Marahaba. Labas, kaip laikais. Suahili kalba...

lietaus laikrodis

palikau dienorasti drauge su zieminiais obuoliais puti, o pati isejau kalbetis su fejomis... nea, fejos nusileido pas mane...

tulpes ilsisi ir kantriai laukia.. vaikai krykstauja mirkdami savo vaikysteje. cia jie is jos issilaksto daug greiciau...

nedristu spalvinti savo sielos iskylavimu zodziais. suvargsiu ir visos sventos minutes susirauksles...

prietaringieji nedristu sakyti...
o as sakau... laiminga... dabar....

mano senieji batai saukiasi amzino atilsio... dar nepapriestaravo savo misijai tik delto, kad pastarosiomis savaitemis kantriai mindau asfalta, o ne imirkusius kelius... pries dvejeta valandu saule brukosi kaitinti rytinio miego, dabar jau tykiai kapsi debesys palangen... kur cia bekeliausi...

ne tik pieniska arbata saldinta dvejais cukrumis varsto mano britiskos kasdienybes batraiscius... nebedejuoju minkydama kodus - sezamai atsiverk seniai nebegalioja ciferblato rasmenyse ispaustoje visuomeneje... regis pasiduodu britiniam vasaliskumui...

meluoju..
laiko kareiveliai sujudo ir cia... gal astriau galasdami kirvius nei prancuzai... antradieni anglija streikavo... gal gerai mums - darban eit nereikejo... visi metro pasake "siandien vaiksciokit peskom"... ir ka tu sau... nuolankieji sistemai del pavojaus pensijoms isdriso netipiniam "ne"...

keleta sestadieniu pluduriavau ekstazeje... kurybos terapija, kur procesas patrauklesnis nei rezultatai, sveikai maitinantis siela... o jei dar tavosios mintys godziai isgeriamos panasaus skonio zmogeliuku, gali ir visai istirpti oranziniame lietuje...

nutrukau sau

palikau dienorasti drauge su zieminiais obuoliais puti, o pati isejau kalbetis su fejomis... nea, fejos nusileido pas mane...

tulpes ilsisi ir kantriai laukia.. vaikai krykstauja mirkdami savo vaikysteje. cia jie is jos issilaksto daug greiciau...

nedristu spalvinti savo sielos iskylavimu zodziais. suvargsiu ir visos sventos minutes susirauksles...

prietaringieji nedristu sakyti...
o as sakau... laiminga... dabar....

pas kalniecius...

Jejujejumjejum
Tai bent laikas isismagino pasilakstyt. Tai jau kaip Ramzis, suo teveliu, nuo grandines atitrukes, pakojuos tik ir dulksta. Visa praeita savaite biciulis austras, dar nuo neseno izraelinio laiko, sveciavos. Dienomis jis zmogus apylinkemis smizinejo ir netgi komplimentu newcastliui pazere. O kaip ir pridera seniems geriems laikams, negi savaitgali nusedesim? nea.

O cia pasitarnavo ir mano brangiausiu zmogu pinigine dovana - sumasciau, kad jeigu mano batuota svajone turi pildytis, tai kuo anksciau, tuo geriau. Galu gale... Skotija... Aisku susigraibem koki pigesni reisa traukiniu (antraip tai cia luptum kaip burzua), ir po darbines savaites - i kelia. Tvarkingai sulaukem traukinio, susiradom kur kokia vieta ir... vidurkely BE ABEJO - musu laukia staigmenos."Jusu bilietas sitam traukiniui negalioja. Jums priklauso vaziuoti sekanciu traukiniu" upps... "Jis isvyksta uz 20 minuciu, taciau... jis nestoja toj stotelej, kurioj mes stosim. sori. " bllyyyn. "o jei pirkt nauja bilieta?" smakras tik atvipo isgirdus, ir nutarem geriau jau nesdintis is traukinio. ir visai nesvarbu, kad buvom apmeluoti aptarnaujancio personalo, ir guzciodami peciais siule pirkt nauja bilieta. na jau nea...

tradiciskai?i kelia tranzu. atsistojom. ranka kils. o jau lediniai zvilgsniai taip nugloste, kad nejauku visai. hmm... "balsuojam" sau, nutare kad 3 valandos bus riba. vienas zmogeliukas priejo ir smarkiai vietine kalba dosniai pasidalijo ziniomis apie geresne tranzo vieta. puse mylios. oplia. moteriske sustojo. sako, jus turit uzsirasyt and lapo. pati terbelej surado rasikli ir paskubomis brukstelejo and darbinio lapo "edinburg". hehe, ne visai taisyklingai, bet argi mums rupejo. juolab, kad kita masinyte nesibodejo sustoti lygiai po keliu minuciu. ka gi. mano svajone patranzuoti uk pasipilde. sedejau visa patenkinta, valgiau skotijos priangio kalvas. kaip jau po to ir suzinojom, berwick upon tweed, zymi istorines ir siaip ribas tarp anglijos ir skotijos. taigis, viskas taip, kaip ir turi buti. pasiplepejom su exhipiu veterinaru, ir sis mus iki pat edinburgo ir atbildino. se jums traukiniai, mintyse kystelejau liezuvi.

joooo. edinburgas garbes zodis turi savo zavesio. roma. taip. barselona. aha. bet edinburgas tikrai spardosi tarp pirmuju mano sarase. kazkas tokio. sutemoj iriedejom, tai ta vidurmiesti pilis ant lavos kalvos labai jau garbingai mus pasitiko. nusmirinom iki stoties suzinoti apie galimas hosteliuku susispietimo vietas. ir be abejo, mums ir cia turi ivykt kas nors idomesnio. skotukas, seneliokas, gudriai aki mirkt mirkt. vaaaaaaarge, ir kur man tai matyta. taigi skotas, o jau budo - tikras arabas. issitraukes kelias nuotraukas ir sveciu knyga, jis mums pradejo burti, kad jo vieta pati istabiausia. isodines savo automibiliukan jis net nuveze i kelias vietas pasiklaust, kur pigiau - pas ji ar ten. ir ka jus, nemeluota. bevezdamas mums, jis kaip uzsuktas rode visas zymesnes vietas, nepamirsdamas ivardinti kiekvieno indu, kinieciu, arabu restoraneliu, supermarketu, kino teatru ir baru. taigis jau nuo pat pirmu minuciu, buvom uzversti tukstanciu ir viena informacija. 99% - bereikalingos :)

murmedamas murmele, jis pasilde zmonos pataisyta vakariene. filipiniete pasirodo. isikurem visai jaukiai.

visa kita diena is koju iskrist buvo galima. Robertas ejo pilin, o as pasirinkau meditacija aplink pili. Dangus - pasakiskai zydras su baltos vatos klostem. Pilies kuorai isikniaube i mane ir nepaleido manes kokia valanda. miesto baznyciu - kurios daugelis dabar glaudzia savyje ne Dievo namus, bet barus ir hostelius - bokstai dvelke tokia imantria senove. popiete - skotijos muzieju ir modernaus meno galerija. labai geras derinys - praeitis ir dabartis. dar siek tiek pasivaiksciojom, ir... nutarem alaus (brr, tik jau ne skotisko viskio prasau) isbandyti viename is populiarios aikstes baru. kokteiliu pavadinimai dvelkia baugia aikstes istorija - Meri karstas, Pusiau pakaruoklis ir t.t. Sioj aikstej pasirodo galejai buti pakaras ir uz zmogzudyste, ir uz pavogta avi...

Sekmadienis - sventa diena. Garbes zodis sventa. Nes galu gale galejau savo rankomis paliesti Highlands. Vajei. na ir suzavejo mane zalama, pilys ir "lochai" (brangieji nesikeikiu - taip skotai savo ezerus vadina, ne leikais, bet lochais).Sukandom dantis ir prisijungem prie turistinio autobuso. Absoliuciai ne musu stilius, bet kartais ner kitos iseities. Teko savo isgvyenimus suintensyvinti ir pareguliuoti pagal laika. Ir vis tik, aikciojau, negalejau nustygti sedynej. Publika labai marga - ispanai,brazilai, indai, kinieciai, netgi ciukcia - o tai kaip kitaip rusiskai gali kalbeti.

Taciau mane is koto ismuse kai kurie "turistai". Viena ispane kaip priglaude galva prie savo bernioko peties, tai akis atmerkdavo tik kai galedavo ismukt pertrauku metu i kavinuke kokia. mums tik duok laisvo laiko - jau ir lekiam laukais. pusvalandis? ziu, as jau maklinu i kalvas, kur avinai raguoti pasitinka. juk reik ir saltinio paklausyt, ir zalia kilima pamindziot, ir snieguota virsune paglostyt. kitiems - matyt tik galutinis tikslas Loch Ness - svarbu.

O pasirodo, kad vis tik yra betikinciu Neses egzzitencija. Kaip zinia, legendos praeito amziaus byloja apie kartas nuo karto pasirodancia pabaisa. Neromantikams: vienas gydytojas atostogu metu sumane poksta - zaisla imurkde, nufotografavo ir Times uz gryna piniga "paeme". Sako, kai kurios cia vietines moterys visu laikrasciu nuotraukas issikirpe laiko, porina turistams, kokioj paslaptingoj vietos cia gyvena. O paslapties daugiau as atradau greta esancios pilies griuvesiuose. Tos valandos mano staiga prabudusiai vaizduotei - rojus. Leidausi i pozemius ar i bokstus, visur buvau Kazkuo is praeities.

Musu gidas skotas neblogas. smaikstuolis. skotas tikras. jei pirmojoj keliones dalyje jis mums parode kokias 3 "distillaries" - viskio gamykleles, tai jau antroj daly, kai ir pats gerokai kaustelejo nuo gurksnojimo, net ir tamsoj jis vis kas antra mylia rode tas "aukso varyklas".

pries kelione traukiniu atgal paklausiau net keliu zmoniu - striuardeses ir kontrolieriaus - ar i ta traukini lipam. ne juokais paranoja uzklupo - nesinoretu vidurnakciais tranzuot...

o daba... biciulis atgal... mes i kasdienybe... hehe, vakar asmenine dazo terapija. savo kambari tepliojau. alia kad ir vienspalviai, bet tas procesas ne juokais gydo... nuo ko gydo?? nuo bjauraus oro, keistu minciu, nepasitenkinimo savimi... taciau vertinu cia kiekviena minute... kasdien mokausi vis daugiau dalyku. tai yr gerai. o ir naminiai fainuoliai. mes kaip seima ir vel. pas draugus ziu. kartu is darbo, i darba, i renginius... gerai.

namuos

Niekadejiskai isibroviau i savo pacios praeiti.Dar ne karto neisdrisau grizti i tas vietas, kuriose palikau savo sielos dali. Meluoju. Yra viena vieta (taize vienuolynas), i kuria vis drasiai braunuos, bet ten zinau, kad jausmu gama kis. gal ir ne. bet sugrizti cia, ir dar po ganetinai trumpo laiko - tai jau izulu. Izulu sitaip tasyti jausma uz uso. isdrisau. ejau siandien tais pramintais takais, blukinau veida saulej, zvilgsniu glosciau is naujo atrastus senus iki raukslytes zinomus veidus. sugrizau, kad pabaigciau... pabaigiau...
gal..
hehe, esu niekingu siurprizu meistre. saldziai tryniau delnus markstydamasi, kaip gi sureaguos exkolegos ir brangus draugai tarpudury isdygus. psichologinis eksperimentas - atliktas. nuosirdziausiai pliauksteli katutes durininkas - "vis tik sugrizai" palaimingai nusisypso. "lo, lo. rak jom achad..." tik viena diena. viena diena tik sau leidziu maudytis prisiminimuose ir nutilusiose ziemai bangose.
o ryt - nauja lengva kankinyste... jeruzale... vienas brungus palestinietis zmogas nejuokais supyko, kad tik siandien jam prasitariau snekuciuojantis virtualioj kavinej, jog uzbegau viduriniuosna rytuosna. kad nesuspesiu, teisinuos... o sirdy neramu ir del Hamas... jie sako pastarosiomis dienomis ne visai sutaria tarpusavyje, o izraelio lyginimas zemiau juros lygio vis tik isliko uz pasleptu nuodingu pazadu apie kvepiancias derybas. ir ka... apsisprendimas grubus turi but isdroztas jau ryt.
labanakt.

sventzemej...

yooohh.. nieka sau... siandien saulej maudziau veida. nes jau buvau issiilgus....

vienuolynas, kuriame susirinkimai vyksta, ziopso tiesiai i zydra zydra jura. vajei..... laivai tik sliauzioja po jura... vai, o siandien va uz keliu minuciu jau drosiu i ashdoda. taigis, kaip namo ten. baisus daikts, nes emocijos tik kyla...

. o paskui mazu i jeruzale.. nes ten tai jau tikrai yr brangiu vietu... taigis, mano mielieji bendrabaciai, keliu tosta uz nepabaigtas slaptas svajones...